Aš- ne fotografė.


Paskutiniu metu pradėjau blaškytis dėl fotografavimo. Aš nebežinau ką "galiu ir ko negaliu" fotografuoti, bijau likti nesuprasta, todėl nusprendžiau, kad bus geriausia, jei trumpai parašysiu kaip jaučiuosi ir kas yra mano BLOG'as. Žodį "mano" pavartojau dėl dviejų priežąsčių, nes jį rašau  todėl, kad jis mano ir todėl, kad jį rašau dėl savęs.
Visiems, kas man parašo el.laišką ar paskambina, stengiuosi užakcentuoti- aš nesu fotografė ar juo labiau profesionali fotografė. Ir nenorėčiau klaidinti žmonių, manęs nereikia vadinti fotografe, nes tai yra netikslu. Aš esu fotografuotoja. Gyvenimo. Kažkada labai smagiai "susiskaitė" nauja specialybė- "gyvenimo būdo vadybininkas" :), tai va, leiskite pateikti Jums dar vieną naujadarą- aš esu gyvenimo fotografuotoja.  Fotografuoju ir savo aparatu, ir rašiniais.. Fiksuoju, trumpai tariant. Ir BLOG'ą rašau todėl, kad taip man patinka.
Rašyti viešai, mane paskatino kelios mano draugės, tad ir pradėjau- po mažiukę istorijėlę apie nieką..  Žinoma, rašau tiek, kiek nėra peržengiamos tam tikros ribos, bet gal dėl to, kad esu labai atvira, man visai netrukdo savo išgyvenimais, mintimis ar baimėmis pasidalinti su kitais žmonėmis. Aš negalvoju, kad gyvenimas yra rūžavas ir saldus kaip cukraus vata. Aš nematau vien grožio ir gėrio aplink.  Aš kartais būnu pikta, pavargusi ir noriu pabėgt nuo savo vyro ar vaikų tiesiog taip kaip stoviu ir kuo toliau.. Aš matau tamsias gyvenimo puses ir jas pastebėti taip pat noriu savo rašiniuose ar nuotraukose..
Geras jausmas apima, kai kas nors parašo komentarą ir aš žinau, kad taip jaučiuosi ne viena..
Pamažu tas skaitytojų ratelis plito.. Draugės draugė užmatė mano BLOG'ą ir taip pat pradėjo jį skaityti, kažkas "užlaikino" Facebooke.. Nupaveikslavau vieną šeimos vaiką, jau žiūrėk skambina tos šeimos draugai: "laba diena, fotografuojat? Gal galit ir mūsų vaiką..." - Puiku, mielai prašom.  Per prievartą dar nė vieno nefotografavau, man paskambina ar parašo kažkas, nes patys to nori ir taip nusprendžia.. Ir tai mane labai labai džiugina. Tačiau iš to atsirado pareiga ir atsakomybė prieš savo skaitytoją..
Fotografija ir BLOG'o rašymas man yra tik malonumas. Hobis, laisvalaikio leidimas, laikas skirtas tik man, kai miega šeima.. Aš tą darau tik dėl savęs, ne dėl komercijos, ne dėl to, kad pretenduoju tapti rašytoja ar fotomenininke. Rašau aš paprastai, taip, kaip suvokiu, kaip matau.. Fotografuoju irgi be aliuzijos į kažkokias gilias prasmes- tiesiog kasdieniškai. Kartais šviesiai ir saldžiai, kartais niūriai ar net grėsmingai. Kartais nemokamai tai, ką noriu, kartais už atlygį tuos, kurie nori, kad juos nufotografuočiau.
Kai sakau, kad fotografija domiuosi, tai tik dėl to, kad man tai yra be galo smalsu, įdomu ir teikia kažkokį nesuprantamą jausmą, kuris gimdo dar didesnį poreikį fotografuoti.. Tai kaip žalingas įprotis, narkotikas, bet žalingas gerąja prasme... Juokauju, tačiau kai kelias dienas "negaunu fotografuot" mane ištinka abstinencija- pasidarau irzli ir priekabi... Suprask,- kenčia namiškiai... Todėl aš fotografuoju, nes šiuo metu to nedaryti tiesiog negaliu.. Ne dėl to, kad gaučiau honorarą, ne kad tapčiau žinoma foto meistre, man tiesiog to reikia, idant galėčiau jaustis gerai.
Žiūrėjau šį šeštadienį vieną fotografams skirtą laidą.. Vienintelę tokią esančią, beje. Net pačiai nuostabu, bet aš myliu visus žmones, kurie fotografuoja. Aš juos gerbiu ir norėčiau visus suvalgyt. Sugert į save. Nes jie kažką keisto, užburiančio turi, spinduliuoja kažkokį burtą...Buvau fotografijos seminare- vėl- ore kvepia magija. O gal ta magija kyla dėl to, kad vienoj krūvoj tiek "apsėstų" žmonių? Tarsi kokia kolektyvinė sąmonė pakimba palubėj? Nežinau. Bet kuriuo atveju, šitas mano rašinys- tai noras pasiteisinti ir įspėti. Aš nesu šeimos/vestuvių/moterų/gėlių fotografė. Aš nesu rašytoja. Aš esu Indrė, kuri rašo BLOG'ą ir fotografuoja, nes to nedaryti negali. Tiksliau gal ir galėčiau, bet nenoriu. Be to, tai gali skaudžiai atsiliepti mano namiškiams ir pirmiausia vyrui.. :) Ne paslaptis- laimingos šeimos ir santuokos tos, kur moteris yra laiminga.. O kai laiminga moteris, tada visi aplink ta meile būna apdalinti... Taigi- visa šita veikla mane daro laimingą. O kai dar matau, jog kažkam patinka mano rašinėlis, kažkas pasako, kad jaučiasi taip pat, papasakoja savo kokį tais išgyvenimą...Paskambina ir sako, kad nori, jog fotografuočiau kūdikį ar santuokos akimirką.. Man labai smagu. Jausmas, kad esi kažkam įdomus, jausmas, kad esi ne vienas, jausmas kad darai kažką, kas dar kažkam yra svarbu ir artima.. Tai žiauriai geras jausmas. Gal dėl to, kad iki vaikų auginimo aš gyvenau itin aktyvų gyvenimą profesine prasme, o gimus vaikams laikas tarsi sustojo ir aš pradėjau dienos bėgyje jaustis vieniša, gal tai yra priežąstis dėl ko gimė mano BLOG'as.. Visko gali būti, bet manau, tai nėra taip jau labai svarbu..Manau, svarbu yra jaustis gerai ir jei mes atrandame kas tą gerą jausmą mums teikia, tai yra daugiau nei puiku.
Bet.. aš eilinį kart išsiplėčiau. Šį kart rašau, nes noriu įspėti- mano BLOG'as- ne foto BLOG'as, kokius turi visi profesionalūs fotografai.. tai tiesiog mano tam tikrų minčių nutūpimo vieta, vadinkim ją taip. Ir pastaruoju metu pradėjau jausti dvejonę, jei kažką nufotografuoju ar noriu parašyti: hey, ar aš nešokiruosiu žmonių su tokia savo nuotrauka? Ar aš galiu parašyti apie kažką, kas nėra rūžava, turi putlius žandukus ir rinkes ant kojyčių? Ar nebus per didelis kontrastas mano skaitytojams, jei vieną dieną jie matys kvepiančių lėliukų nuotraukas mano BLOG'e, o kitą- išvys purviną benamį, kurį suspardė gatvės chuliganai? Ar tai nebus per daug?
Noriu išsaugoti laisvę BLOG'e. Savo laisvę, savo BLOG'e. Jeigu galima.. Todėl aš rašau ir fotografuoju ne tik vestuves ar vaikus.. Bet ir senus žmones, narkomanus čigonų tabore, kerpamas avis ar  kūdikio gimimo stebuklą... Aš nesu vienos srities kažkas- rašytoja, fotografė... aš esu gyvenimo fotografuotoja. Ir labai labai noriu išsaugoti laisvę tokia išlikti su visa pagarba tiems žmonėms, kurie tą mano BLOG'ą skaito. Esu už tai be galo dėkinga.

9 comments:

...VitDeko... rašė...

Gyvenimo fotografuotoja - super apibudinimas!!
labai patinka tavo foto ir nesvarbu, jos profesionales darytos ar ne, jos turi savo sarmo ir savo zavesio! gyvenimas yra gi visoks tad ir nuotrauku reikia visokiu ir visokiais rakursais! tad nenustok fotografuoti tai kas tau patinka ir svarbu kaip patinka! nereikia ligiuotis i kitu standartus :) mane asmeniskai ir uzkabino tavo grazios nuotraukos kitu naturaliu rakursus :) jos ikvepia mane mokytis foptografuoti tai kaip as matau :) tad sekmes didziules tau ;)

živilė rašė...

Kas svarbiausia, nenustoti daryti to, kas džiugina ne tik Jūsų pačios, bet ir kitų žmonių širdis ir akis:) Džiaugiuos, kad atradau Jus. Tobulėkit, džiakitės, mėgaukitės tuo:))

siga rašė...

Idomu. Labai. Viskas - ir rasymas, ir fotografija. Ir tas vidinis zmogaus konfliktas, verciantis kurti bei kartu bijoti perzengti visas ribas ;) Bet jei ta gyvenimo ugnis degina is vidaus, sustot neimanoma, priesinsimes tam ar ne. Ir grazu yra tai kas tikra. Kas vercia mastyti ir zavetis, nekesti ir stebetis, pritarti ir jausti...
O pataikavimas masems - tai jau marketingas ;)
Tikiuosi kad sis blogas gyvens dar ilgai. Ir kad vaistu nuo "fotografines patologijos" neatsiras :))

Indre rašė...

Aš irgi tikiuosi.. Labiausiai bijau sulūžti, eltis kaip privalau, bet nenoriu.. Dėl to, kad išsaugočiau šią laisvę ir kilo tokios mintys..Kad nesupykdyčiau skaitytojo, jei suklupsiu mokindamasi, jei parašysiu kas nepatiks. Aš tik mokausi, bet niekada nenoriu išmokti. Noriu paties proceso, mėgautis juo.
Dėl rašymo, vėlgi, kartais verda arbatinukas ant pečių nuo mūzų šokio, o kartais taip tylu būna, kad girdžiu kaip kalbasi du smegenų pusrutuliai.
O fotografijos patologija.. žinau, kad būna bangomis, ramesnis periodas, tada vėl sukyla audros.. Aš kolkas vis ant bangos supuosi, nenoriu kad ji nuslūgtų, bet kai taip nutiks, ramiai lauksiu naujos ateinančios. Jos visada ateina. Tik reik išlaukt :)

Ačiū.

Svetlana S. rašė...

Jūs esate nuostabi! Jau metus seku jūsų blogą, žaviuosi tuo, ką rašote ir kaip fotografuojate, kaip mokate viską pateikti. Jūsų nuotraukos yra tobulos - nešabloninės, nestandartinės, gyvenimiškos. Likite tokia ir toliau!

agnė rašė...

Labai smagu užsukti į tokį blog'ą. ;)

Indre rašė...

Jetau, ačiū labai. Kaip man smagu kai randu komentarą būtent bloge :) Ačiū, mielos.

Va rašė...

Labai smagu kai yra tokiu sviesuoliu zmogiuku kurie netik kaifuoja nuo to ka daro, suteikia aplinkiniams grazaus dziaugsmo, bet ir kitus uzkrecia tuo geriu ir noru kurti kazka grazaus menisko ir nuosirdaus bei dalintis tuo su kitais. Indre aciu tau uz si BLOG'a ir si virusa kuri esi paskleidusi. Istikro suteikiai pasitikejimo ir nora nebuti pasislepusiam. Dabar ir as radau zodi kuriuo galesiu pasivadinti. Nesu dailinikas, bet galiu buti gyvenimo piesejas ir fotografuotojas :D Manau mes dar kur nors susitiksim ir pasidziaugsime pasiekimais ir nuveiktais darbais ;)

Indre rašė...

Va, aš labai dėkinga, kad parašėt šį komentarą. Kybau ant kažkokios gijos, jaučiu, kad ateina naujas rašinys, bet vis supuosi ir laukiu kol jis pasibels.. Jau senokai tą rašinį jaučiu, žinau apie ką jis bus, Jūsų komentaras labai artimas tam būsimam mano įrašui.. Tik reikia jo išlaukt.
Aš labai gerbiu visų sričių profesionalus. Begaliai gerbiu. Bet aš labai myliu visus, kurie eina į tikslą. Ne už rezultatą, bet už nuoseklų ėjimą pirmyn. Nieko nėra gražiau už nuoširdžias žmogaus pastangas, tai kur kas vertingiau nei galutinė tikslo stotelė.

Rašyti komentarą