Vaikučiai...






Senis mena jūrą..

Savaitgalis nuostabus. Dėl to, kad aš esu, kad turiu nuostabius vaikus ir vyrą, kad saulė vis labiau šildo, kad gyvenu nuostabiame mieste, kur gyvena labai daug įdomių žmonių..
Savo kontaktinėje BLOG'o informacijoje esu ne šiaip sau parašius, kad fotografuoju tik laimingus žmones..

Buvome su visa šeima išėję pasivaikščioti po miestą. Oras nors ir vėjuotas, bet labai labai pavasariškas. Jau ir paukščiai čiulba ulba ir saulutė vis labiau glosto ir žmonės tikrai šypsosi labiau...
Nors pati esu grynakraujė vilnietė, nesu apdovanota stipria orientacija, todėl mažulytėse Senamiesčio gatvelėse man labai sunku susigaudyti, net ir savo gimtame mieste.. Galiu eiti ta pačia gatve kelintą kartą, o man vis atrodo, kad čia dar nesu buvusi :). Tad.. artėjant šiltąjam "fotografijos" sezonui, paprašiau vyro, kad mane pavedžiotų po visokiausias gatveles kur galėčiau su savo modeliais pasipaveiksluoti...
Oi kiek įdomybių radom Užupio visokiuose skersgatviuose, Senamiesčio užkaboriuose.. Kiek apleistų pastatų, tokių nuostabių!!! Atrodo galima fotografuotis bet kur, visur bus gražu.. Bet tą "bet kur" visiškai sugadina tai, kad beveik visi pastatai, vartai, durys, net pašto dėžutės- viskas aprašinėta užrašais.. Taip sugadinta, išniekinta.. Labai man gaila, kad kai kam visokie "paviršiai" menantys nežinia kokius amžius yra tik peckiojimo vieta... Va, nusitaikai paveiksluot kokius gražius vartus ar pagriūvusią namo sieną, žiūrėk, jau lenda koks grafitis į kadrą.. Fe.
Ir šaligatviai nėr labai "draugingi" mamoms su vaikais vežimėliuose.. Gerai, kad vežimas mūsų atatinkamas, su dideliais ratais, tad mažasis pilietis saugiai dardėjo gatvelėmis nejausdamas didelio diskomforto, priešingai- akis išpūtęs dairėsi po visas šalis kol galiausiai miegas nulenkė mano keliauninką :).
Ėjom Pilies gatve. Ir sutikau aš įdomų senį .Visiškas E. Hemingvėjaus Senis, tik toli nuo jūros.. Stovėjo jis prie tokių vartų ir žiūrėjo į plaukiančią žmonių minią.. Geras, draugiškas, smalsus.. Su džiaugsmo raukšlelėmis, šviesiomis tyromis akimis, draugingai kviečiančiomis prieiti, pakalbėti.. šiaip, apie bet ką..
Kaip rašiau ne kartą savo BLOG'e, aš nepretenduoju į meninę fotografiją, tiesiog fiksuoju šeimos, vaikų akimirkas, šviesias ir gražias.. Galiu žavėtis didžiais fotografais, jų darbais, tačiau pati aš nefotografuoju tamsių, gilių, prasmingų, liūdnų nuotraukų.. Pas mane viskas labai paprasta- vaikai, mamos, tėčiai... gal dėl to, kad pati išgyvenu šiuo metu labai šviesų gyvenimo periodą, nežinau.. Kaip visada sakau- foto darbuose atsispindi paties fotografuotojo pasaulėžiūra, dvasinė būsena, gyvenimo patirtis.. Bet kai sutikau tą senuką, kuris tarsi ir nėra tipiškas mano foto herojus, man taip norėjosi jį nupaveiksluoti, taip norėjosi.. Jis visiškai geras senis. Stovi sau ir žiūri į žmones. Atviras jiems, mielai su visais šneka ir bendrauja... Man taip jis patiko, paprašiau leidimo nufotografuot, jis mielai sutiko ir net man pozavo.. dar su juo vidury Pilies gatvės vieną dainelę sudainavom, jis man kelias istorijas papasakojo iš savo gyvenimo patirties..
Labai nustebino, kad kai mes su tuo senuku dainavom sau dainą, žmonės nėjo pro šalį žiūrėdami į mus kaip į kvailius.. Mes sau linksmai leidžiam laiką, žmonės tai mato ir mūsų nesmerkia.. Nebūčiau nustebusi, jei koks praeivis būtų stabtelėjęs ir padainavęs su mumis kartu :) Ar man čia tik taip atrodo, ar ištiesų žmonės darosi kažkokie geri, laisvesni, labiau mylintys savo šalį?
Kadangi man patinka žmonės ir aš jų nebijau, sutarėm su tuo senuku dar pasipaveiksluoti. Sakė, rasiu jį arba čia pat, prie tų vartų o jei ne, tada jis manęs lauks prie degtinės krautuvės...




Forsmažoriniai drugeliai...






























Net nežinau kaip papasakoti Jums apie vieną fotosesiją.. Šeima ją rezervavo dar gūdžią žiemą, mat patys gyvena Olandijoje ir tik dabar ketino atvykti gimtinėn pas artimuosius.. Sutarėm datą, niekas nesikeičia.

Priartėjus pagaliau sesijos dienai prasidėjo forsmažorai :) Visų pirma, neturiu su kuo palikt Nojaus. Teko prašyt, kad pabūtų mama su juo, kol aš fotografuosiu. O jai kaip tyčia darbų lavina užgriuvus, darbe auditas ir viskios kitokios velniavos, bet o ką daryt? Žmonės iš Olandijos atvažiavo, laikas jų "dzigel dzigel" suplanuotas kada ką lankys viešnagės metu, negaliu pavest jų ir nukelt nėr kaip.. Žodžiu, mama rizikuoja netekt darbo (šiais krizės laikais), atsiprašo pusdieniui, kad pabūtų su mano mažuoju... Ok, sutarta.
Iš vakaro apgalvoju kaip ką darysiu, kaip fotografuosimės.. Parašau dar tai merginai, kad laukiu ryt, kad niekas nesikeičia, paprašau nevėluoti, mat mama skubės atgal darban... Atsigulu jau vakare miegoti ir tik bac- o kaip aš važiuosiu????? Mano mašina tai servise?!!! Visai iš galvos iškrito.. Žadinu vyrą, klausiu ką daryt :) Tas per miegus nieko nesupranta, bet pažada ryte apgalvoti susidariusią situaciją (!!!).
Aišku, kai ryte jis pabunda, nieko neprisimena apie man duotą pažadą. Rytas, vėluoja vyras darban, dar Domas kaprizinasi, tai jam kelnės netinka į darželį, tai kažkokias mašinas nori ten vežtis, žodžiu velniava kaip reikiant.. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad vyrui geranoriškai sutinka mašiną paskolint jo brolis (ačiū ačiū jam). Tad, problema išspręsta.
Atvažiuoja mama, paleidžia mane į studiją.
***
Kadangi aš daugiausia fotografuoju leliukus ir vaikus, visada studijoje palaikau kiek aukštesnę temperatūrą dviejų šildytuvų pagalba. Mums, suaugusiems būna karšta, bet va kleckai lieka visą sesiją šiltutėliai ir nurengti ir su vasariniais drabužėliais... O, bet tačiau, vėl forsmažoras- po paskutinės sesijos buvo taip karšta, kad išjungiau šildytuvus ir pamiršau įjungt išeidama. Negana to, kažkas nutiko visam pastate ir visas bendras šildymas buvo atjungtas! O dar labiau negana to- pasitaikė siaubingai vėjuota diena ir pro mano studijos retro langus vėjas pripūtė šalčio... Įėjau kaip į šaldytuvą ir nustėrau, juk man fotkint vos 8 mėn lelių!!! Puoliau jungt šildytuvus, ėjau pas kaimynus daugiau prašyt (aišku, niekas neturėjo).. 
***
Jaučiu, kaip laikas kvėpuoja man į nugarą... Skaičiuoju minutes, sutarėm 10 val. pradėt sesiją.. Laukiu, jau 10 val, o dar jų nėr.. Laukiu toliau, pradeda nervas imt, juk paprašiau nevėluot :) Siaubingai pati nemėgstu vėluoti ir labai labai nemėgstu kai vėluoja kiti. Galų gale, bent paskambintų... Nervuojuos toliau prie lango atsistojus :)) 10.20 jų vis nėr. Skambinu mamai klaust ką daryti, juk jai skubu grįžt atgal į darbą.. O mes su sesija dar nė nepradėjom.. Sutariam su mama, kad laukiu iki 10.30  ir jei nėr, važiuoju namo.. Dar parašiau tai šeimai sms, nes turėjau tik jų olandišką numerį, bet niekas nieko neatsakė.. 
10.28 gaunu žinutę: "vėluojam atsiprašom, neužilgo būsim"... 
Man per ausis ima dūmai rūkt :))) Neužilgo???? O čia tai kada? :)
Dar porą minučių ir būčiau išvažiavus. 
Esu baisiai supykus, nuoširdžiai sakau, neslepiu.. Ir, kadangi fotografija tam tikra prasme yra kūrybinis darbas, tam reikia nusiteikimo. Negaliu fotografuoti jei esu ne nuotaikoj,- tas tuoj pat jaučiasi nuotraukose.. O čia aš ne tik kad ne nuotaikoj, aš-ĮSIUTUS :)
10.50 įgriūna man į studiją trys žmonės. Du suplukę, prasikaltusiom akim ir viena- atsipūtusi panelė autokėdutėj :)
***
Žinot, žmonės yra siaubingai įvairūs. Būna tokių, kurie nervinasi dėl visokių menkniekių taip sau trumpindami gyvenimą.. O kiti tuo tarpu absoliučiai nesinervina dėl nieko ir plaukia sau ramiai per gyvenimo bangas pačiu paviršiumi...
Na, pvz, padavėja kavinėje atneša per šaltą sriubą.. A žmonių rūšis (besinervinančių) tuoj ims putoti, kas čia per betvarkė, pakvieskit vedėją ir pan.. O B- ims ir suvalgys, ko gero nė nepastebės, kad ta sriuba pravėsusi... 
Kita situacija.. Moteriškei nulūžta batelio kulniukas. (įsivaizduojat tokį siaubą?) A var.- nervinasi dėl tokio incidento savaitę, nusiperka naujus batelius, bet vistiek dar savaitę nervinasi dėl sulūžusių senųjų.. O B var.- nusiauna tuos batelius ir nušlepsi gatve basa.. Va taip.
Tai aš esu labiau prie A varianto, žinokit :) Nemėgstu to savo būdo, bet aš, prisipažinsiu, greit ir smarkiai reaguoju- nuliūstu, supykstu, džiaugiuosi... Manęs neišmuša iš vėžių rimti dalykai, bet smulkmenoms esu labai jautri. Tai yra blogai, sutinku, bandau keistis, neskubinkite, juk tas nėr lengva :)

O ta šeima- absoliutus variantas B. Aš tikrai buvau supykusi ant jų.. Bet nežinau kokį burtą jie atėję paskleidė, nes mano pyktis sulig jų įžengimu į studiją ėmė ir išgaravo... 
Įspūdingos išvaizdos mama, tamsios odos, juodų plaukų, rudaakė.. mažulytė, smulkutė kaip coliukė. Labai graži moteris, nors nekyla ranka jos taip vadint, mergaitė ir tiek.. Nenusakomo amžiaus :)
Dukrytė drūta, pavalgiusi ir tokia labai jau ponia. Tik klapsi akytėm, nenori pabūt rami anei kiek. Nori ropot, spyruokliuot pastatyta ant kojyčių, žodžiu, užsiėmusi dama, nebuvo jai laiko nei man pozuot nei pabūt ramiai vienoj vietoj.. :) 
O tėtis.. Na, laimingas jis, turėdamas tokias moteris savo gyvenime..
Laiminga pati šeima, visiškai atsipūtusi, nematanti nei blogio, nei problemų.. Turėjo į Lietuvą atskristi iš Olandijos lėktuvu, bet.. o vargeli, pavėlavo vos viena minute.. :) Nieko, sėdo mašinon ir su tokiu lelium atbildėjo visą kelią.. Jokių problemų.. Bevažiuodami pas mane į studiją viršijo greitį, plius tėtis kalbėjo telefonu.. Prabangiai pakalbėjo, nes teko "žaliesiems sargams" sumokėti atatinkamai už pokalbius :) Kai man jie tą pasakė, aš tuoj ėmiau piktintis, dejuoti, skėsčiot rankomis: "kaip, pavėlavot į lėktuvą?" "kaip, tiek daug policijai mokėt, o siaube!!" ... O jie- tik klapsi akimis, na kaip išėjo taip.. Nuostabu. 
Tuo man ir patinka mano šita visa foto veikla, kad iš kiekvienos šeimos aš vis kažko pasisemiu, kad visi apsilankę mane praturtina nauju patyrimu, naujomis žiniomis.. Labai labai stengiuosi iš šių žmonių pasimokyti to "atsipūtimo", neieškojimo problemų, nedejavimo ar ilgos saviplakos dėl kažko... Na, kvailai pasielgė, kad viršijo greitį, labai blogai, kad kalbėjo telefonu, baisiai gaila tų pinigų, sumokėtų policijai.. Bet ką dabar? Graužtis savaitę dėl to? Ir kas pasikeis? - Ogi nieko. Viską suprantu ir aš, bet aš dažnai save graužiu.. O noriu išmokti to nedaryt. Gyvenimas per daug nuostabus, kad užsiciklint ant visokių negerumų.. 
Ir kas ypatingai smagu- mano pyktis taip staigiai išlakiojo į visas puses, kad fotografavau išsišiepus ir visai pamiršau, kad gi reikia būti piktai ir susirzusiai dėl viso tokio nenusisekusio ryto... Matyt ta šeima išties turi kažkokią dovaną, nes mane vėl atstatyti į pradinę būseną, kai esu pikta, pavyksta labai labai nedaugeliui.. Džiaugiuosi dėl visko kas tądien įvyko- dėl visų forsmažorų, dėl tų vėlavimų, dėl pykčio, dėl nervinimosi ir dėl puikaus naujo patyrimo, gal netgi priminimo ką visi ir taip žinome, kad nepamirškime džiaugtis gerais dalykais ir nesiciklinkime ant nesėkmių bei saviplakos. 
Toji šeima turi ryšį, jie nepikti žmonės. Plevena per gyvenimą kaip drugeliai sau visi trys. Prieš juos pasijutau kaip koks piktas kirminas, besisukantis kokiam tai pykčio kokone... 
Na.. bet tikiuosi iš kirmino pavirsti drugeliu ir aš. Pradedu jau nuo šiandien.

Nepykit už ilgą istoriją..






Draugaukim..





Labas, mano vardas Orinta.
Sveika, aš- Domas.
Draugaukim?

Va taip, paprastai. Vos penkios minutės ir jie jau siautėja po visus namus kartu, tarsi būtų šimtą metų pažystami...

Domas nepaliauja klausinėti kada vėl galės su Orinta susitikti.. Gražu, miela. Vaikai.. :)








Dabar ir kiekvieną dieną..



Norėčiau pakalbėti apie meilę, nepaisant to, kad Valentino diena jau senokai praėjo...
Žinot, žiūrėjom su vyru tokį filmą, kuriame vyras išvažiavo į karą ir po kiek laiko, žmona sulaukė skambučio, kad jis tame kare žuvo... (..) Kokia baisi netektis, koks didelis jos sielvartas.. Filme rodo kaip ji išgyvena, kaip ji gailisi dėl galybės prarastų akimirkų, minučių ir valandų, kurias praleido..
Labai sudomino būtent ši filmo vedamoji linija.. Ištiesų, juk labai kitaip elgtumėmės daugelyje situacijų, bendraudami su daugeliu žmonių, jei tik žinotume, kad tai yra paskutinis kartas, kada su jais esame kartu...
Arba, kai netenkame mums brangių artimųjų, klausiame savęs, na kodėl, KODĖL aš veltui praleidau šitiek laiko, kai tuo tarpu galėjau mėgautis to žmogaus draugija, kol jis dar buvo... Ir taip širdį gelia tada, o pakeisti nieko nebegali.. Nors vilku stauk, negali ir taškas...
To filmo eigoje, žmona sulaukė dar vieno skambučio, kuomet paaiškėjo, kad įvyko siaubinga klaida, ir.. visgi, jos vyras yra gyvas ir netruko grįžti namo..
Man net rankų pirštai nutirpo nuo to jausmo, kokį ta moteris iš filmo turėjo išgyventi. Labai retai, kada faktas apie tai, jog žmogaus nebėra, pasirodo buvo klaidinantis, kad įvyko nesusipratimas ir visgi, gyvenimas tą  mielą asmenį grąžina atgal... Koks nuostabus, klaikiai veriantis jausmas turėtų būti sulaukus tokio išbandymo/sukrėtimo..
Deja, gyvenime dažniausiai faktas apie kažkieno mirtį būna tikras.
O kaip dažnai, turėdami žmones šalia, mes prarandame tą bendrumo jausmą, tą mėgavimąsi vienas kitu čia ir dabar, išjautimą buvimo kartu iki pat kiekvienos sekundės dalelytės... Negaliu labai detaliai apibūdinti, bet man būtent toks dabar etapas. Ryškus ir aiškus. Aš noriu suvokti blaiviai iki menkiausios smulkmenos tą buvimą čia ir dabar su sau mylimais žmonėmis. Ne tada, kai verksiu jų netekusi, kai graušiu save, kad kažkada, kai galėjau būti su jais, aš to neįvertinau, paleidau laiką vėjais.. Ne ne, nenoriu šito jausmo. Todėl kaip niekada mėgaujuosi šia diena. Tuo, ką šiandien turiu. Jei tai paskutinė mano diena aš noriu išjausti ją iki pat pabaigos.

P.S. žudytis neketinu. :)

P.P.S. turbūt iš teksto susidarė toks įspūdis? Keista, bet labai dažnai taip atrodo, jei susiduriame su laimingu žmogumi. Aš esu laiminga.

Laisvi ir drąsūs.

Pasakysiu atvirai- jei tai būtų buvusi mano pirmoji fotosesija gyvenime, tai daugiau gyvenime ir neimčiau aparato į rankas :)
O buvo viskas taip...
Kai paaiškėjo, kad fotografuotis nori mama, tėtis ir TRYS sūnai, man per kelius sulinko kojos. Mėginau net atsikalbinėti, kad gal man nepavyks, .. na, bet visgi sutarėm, kad jei man nesigautų, pykčio niekas nelaikys, gražiai atsisveikinsim ir tiek..Tai va nuo tos dienos kai sutarėm, mano ramybė išsikraustė. :) Bijojau fotografuoti šią šeimą labai ir labai. Vakarą prieš- iš vis namie vietos neradau- jaučiausi kaip prieš egzaminą ar vizitą pas stomatologą, tubūt žinot tą "mielą" jausmelį...
Na ir ką- atvažiavo, subildėjo visi į mano mažulytę studijėlę... Vyresnysis, jau paauglys, su ausinėm, tiriantis aplinką, kaip pridera tokio amžiaus.. Va vidurinėlis- tikras tornadas- tuoj pradėjo mano studijoj visos dekoracijos kilt nuo žemės :) Tėtis, galingu bosu dudena berniukams ramintis, rengtis, autis... O va mama... Kaip kokia geroji šeimos fėja, tyliai, ramiai, švelniai...Nurengia mažiuką, padeda kitiems.. Išsidėlioja daiktus, žodžiu tokia visiškai kitokia nei vyrukai :)

Būna įvairių erzelio tipų. Tai va šios šeimos įneštą chaosą aš prilyginčiau kaip maloniai erzinantį.
Labai puikiai, juos iliustruotų toks anekdotas:
"- Tėti, kas čia? -Tai katinas. - Tėti, kas čia? -Tai katinas! - Tėti, kas čia? - Katinas!! - Tėti, kas čia? - Nežinau!! - Tėti, čia katinas." :))
Sėdėjau ant savo skrynios akimirką atsisėdusi ir stebėjau juos. Tikrai, studijoj chaosas. Bet jis yra teigiamas. Vaikiškas, nepiktas. Naivu būtų tikėtis, kad vaikai sėdės prie tėvų kojos kaip tobulai dresuoti šunyčiai. Buvo ir triukšmo, ir lakstymo, ir juoko... Tačiau net vaikų keliamas erzelis būna labai įvairus.. Šių vaikų- toks tikras, natūralus, kylantis iš smalsumo.. Drausminami vaikai reaguoja, prašomi- klauso..
Apskritai, man tokią šeimą labai įdomu buvo stebėti: kaip jie bendrauja, kaip auklėja vaikus, kaip juos, įsisiautėjusius, ramina ar kuo žada paskatint už gerą darbą... Puiki pamoka man, kaip dviejų (tik) berniukų mamai...
Grįžau namo po sesijos lengvai apsvaigusi nuo viso šurmulio ir galvojau, kaip apibūdinti patirtą įspūdį. Tai va- sugalvojau. Mane aplankė šeima, kokioj pati mielai norėčiau augti: dora, tvarkinga, puoselėjanti tradicijas, skiepijanti vaikams teisingas vertybes..
Nedažnai matau paauglį sūnų, katram jau mergaitės smegenis virina, kad ateitų, apkabintų tėtį ar prisiglaustų prie mamos. Taigi GĖDA! - pasakytų/pagalvotų daugelis paauglių...
Ne, nesu aš iš tų, kurie mano, kad vaikus reikia laikyti po savo sparnu bei maitinti motinos pienu iki aštuoniolikos ir niekur nepaleisti. Tačiau tie vaikai ir neatrodė, kad juos įpareigotų tėvai kažkaip elgtis. Jiems natūraliai gaunasi ir prisiglausti, ir patriukšmauti.. Laisvų tėvų laisvi vaikai... Manau, kad tokie jaunieji piliečiai yra labai vertingi mūsų šaliai. Nežinau, gal idealizuoju, bet man labai patiko šios šeimos įspūdis: griežti-teisingi-laisvi-drąsūs.

Ir dar, žinot kas buvo nuostabu- kai mama padavė mažiuką savo vyresniems sūnums tam, kad galėčiau juos abu su vyru nupaveiksluot.. Kad žmonės pasibučiuoja, man ne naujiena.. Ir net nebetrikdo manęs tai.. Bet kai po nemažai metų santuokos, trijų vaikų auginimo, turbūt ir kalno buities, erzelynės, pampersų, nemiegotų naktų, vaikų kosėjimų ir temperatūrų, vyras į žmoną žvelgia kupinu meilės bei pagarbos žvilgsniu, ir dar kai pradeda jai į ausį šnabždėti kažkokius žodžius, nuo kurių ima spragsėti meilė ore... Nors aš tik pašalinis fotografuotojas šioje šeimos dienoje, bet buvo taip gera matyti ir žinoti, kad tikrai yra žmonių, kurie turi vaikų, kurie gyvena kartu, laimėje ir liūdesy, bet vistiek, kaip ir prieš daug metų kai susitiko- vienas kitą tebemyli ir žvelgia spindinčiomis akimis..





Meilės krante..

Po ilgos kelionės per jūras ir marias, mažasis Jonukas pagaliau grįžo namo... O nuo krikšto tėvelių gavo fotosesiją dovanų mano studijoj...



Atėjo.


Šiaip, yra labai nedaug dalykų, kurie mane stipriai veikia ar įtakoja..
Bet kai ateina pavasaris, noriu atplėšus namų langus visais plaučiais išrėkt žiemą iš savęs...
Gyvenimas nuostabus. Ypač kai saulėtą pavasario dieną namai aidi nuo vaikų juoko..