Geras dėdė. Blogas dėdė.



Šeštadienį su Domu palikome vyrą su mažuoju namie ir nusprendėme dieną praleisti mudu abudu. Lygiai vidudieniui turėjome draugės parūpintus du bilietus į spektaklį "Trys paršiukai"...
Apsirėdėm abu, pasiėmėm į kelionę "baronkėlių" ir išvažiavom.
Kol radom mašiną kur pastatyti, teko apsukt bent kelis ratus apie senamiestį.. Galų gale, toliausiam užkampy įspraudžiau savo sidabrinę gražuolę ir nukūrėm abu su Domu į teatrą..
Spektaklis bambinui labai patiko,- sėdėjo išsižiojęs ir žiūrėjo kas vyksta scenoje.. Po visko, atsisveikinau su draugėmis ir pasukom mašinos link.. Dar į kelias sendaikčių krautuvėles užsukom seilės pavarvint į gražius daiktus... Galų gale, sušalę ir pamėlusiom rankom (palikom per skubėjimą abu su Domu pirštines), svajodami apie karštos arbatos puodelį su sausainėliais, atsiradom prie savo bolido.. Sėdam mašinon, klegam, kaip tuoj bus šilta ir jauku, Domas jau man reiškia pageidavimus dėl muzikos... Tik pasuku raktelį.. ir.. NIEKO :) Neveikia. Niekas nesidaro. Anei brum.
Žiūriu gi,- buvau palikusi lempas įjungtas,- nusėdo akumuliatorius.. Po galais. O šalta neišpasakytai. Skambinu vyrui, bet ką jis.. Sėdi su mažiuku namie, negi prašysiu jo tempt vaiką ir važiuot mano mašinos užvedinėt.. Nors vyras pasisiūlo, sakau, pala, pabandysiu, gal pavyks rasti pagalbos čia, vietoj.. Aš gi nepataisoma- vis tikiu gerumu.
Keberojuosi lauk iš ledinės mašinos į ledinę gatvę. Domui įspraudžiu suledėjusią baronką į pamėlusius pirštukus ir liepiu ją valgyt: kai suvalgysi, pamatysi, mums jau bus kažkas padėjęs mašiną užsivest ir klausysim sau muzikos šiltoj mašinėlėj dardėdami duobėtom senamiesčio gatvelėm..
Gatvėj jaučiuosi kaip kosmonautė- stoviu kažkokiam akligatvy ir tranzuoju :)))))))))) Mašinos ten beveik nevažiuoja, bet.. O KĄ DARYT?
Žiū, atvažiuoja sena mazda. Stabdau. Stoja. Ten- jaunas vyrukas. Išsakau savo bėdą, jis atsiprašo, mat neturi reikalingų laidų, tad, nuvažiuoja savais keliais.. Kągi, manau, nors sustojo žmogus, norėjo padėt.. Juk geri norai taip pat labai svarbu. Net šilčiau pasidarė.. Esu tikra, kita mašina irgi sustos ir gal turės laidus, tad nėr taip beviltiška viskas,- Domas dar graužia baronkėlę, laiko dar turiu :)
Ir ką, įsuka į gatvelę gražus juodas mersedesas. Ten sėdi "pavalgęs" (supraskit, apkūnokas) dėdė, šalia jo- teta. Gale, auto kėdutėj apie penkių metų vaikas...Ištiesiu sušalusią ranką ir bandau nutaisyti tokį žvilgsnį, kad man tereikia mažos pagalbos, krislelio jų laiko padėt užvest mano mašiną.. Deja. Mersedesas taip ir pravažiuoja pro šalį... Spėjau tik pamatyti tuščius tų žmonių žvilgsnius. Moteriškė kažkur stebeilijo į tolį.. Vyriškis- pro žvilgantį mašinos langą  akis susmeigęs į kelią .. Padvelkė šalčiu. Ne tik dėl lauke esančio minuso, kiek  dėl to žmonių vaizdo.. Sunku net įsivaizduoti situaciją, kad jei mes su šeima taip važiuotume ir mus stabdytų kažkas, kad imtume ir nesustotume.. Net nenoriu pagalvoti, ką reikėtų atsakyti vaikams dėl tokio savo elgesio, nes jie būtinai paklaustų kodėl mus stabdė ir kodėl nesustojome.. Dėl šio "incidento" gatvėje, manau, blogai jaučiausi ne aš, nes teko toliau ieškot gelbėtojų, bet tie žmonės, kurie nesustojo į pagalbos prašymą..
Laukiu toliau. Ir neilgai trukus, atvažiuoja apynaujė mašinėlė, už vairo jaunas vaikinas, šalia jo mergina..Sustoja jau besišypsodami. Pasiteirauja: "tai akumuliatorius?" :) Nusišypsau ir klausiu ar turi reikiamus laidus. Man atsako taip pat šypsena ir galvos linktelėjimu.
Dar po kelių akimirkų mes su Domu ištiesų dardame skylėtomis Vilniaus gatvėmis.
Vaikas būtinai norėjo sužinoti kaip man sekėsi ieškoti pagalbos.. Kai papasakojau apie Mersedeso šeimą, jis įvardino "blogas dėdė". Va taip. Trumpai ir aiškiai vaikas padarė savo išvadas. "Mamyte, taigi reikia padėti?"... Gal bent krisleliu teisingai auklėjame savo atžalas, jei jiems kyla tokie klausimai..
Man, apart to, kad teko gerokai sušalt, visai patiko šis nutikimas.. Visų pirma, vyras norėjo važiuoti pats, po to- siūlė paieškoti kas galėtų iš artimųjų atvažiuot ir mane "užvest". O aš, tikrai tikėjau, kad būtinai atsiras žmogus, galintis padėt čia pat, gatvėje ir visai svetimas. Juk tiek nedaug tos pagalbos tereikėjo.. Ištiesų, kaip skirtingai žmonės elgtųsi tokioje situacijoje- vieni skambintų artimiesiems, kiti, kokioms nors tarnyboms, treti gal kviestų taksi, ketvirti- eitų į gatvę ir rastų pagalbą ten.. Problemos sprendimo pasirinkimas parodo kokie esame mes. Tikime žmonėmis, ar ne? Esame atviri pagalbai iš kitų? Ar linkę padėti?
Koks geras jausmas, kai žinau, kad buvau teisi, jog tikrai atsiras kas mums pagelbės tą mašiną užkurt.
Ir, va, visą vakarą man iš galvos neišėjo to mersedeso šeima.. Su ta jauna pora, kuri mane išgelbėjo, viskas gerai.. Apie juos nėra ko daug galvot. Bet va tie žmonės kurie pravažiavo pro ištiestą pagalbos ranką..Matyt ta šeima nėra laiminga, jei šitaip elgiasi... Kaži, ką jie atsakė vaikui į klausimą, kodėl tėvai nepadėjo gatvėje stovinčiai tetai?... Aš kartais per daug galvoju gal.. bet man tai patinka :)
Ir dar.. Jei kada nuobodžiausite vairuodami mašiną, stabtelėję sankryžoje apsidairykite ir pastebėkite kas sėdi už šalia stovinčių automobilių vairo.. Kaip tie žmonės atrodo, ar jie važiuoja vieni ar keliese? Kalba ar nieko nematančiomis akimis žvelgia per aptaškytą stiklą? Gal vairuotoja dažosi lūpas? O vyriškis tvarko verslo reikalus kalbėdamas telefonu? :)

Geros savaitės pradžios..




Aš Tavęs laukiu..

Dalinuosi su Jumis tuo ypatingu jausmu, kuris užplūsta stebint šventą laukimo metą...

... geros dienos..


Utititi šalta...


Iššaušo nepakartojamai vaiskus rytas. Tobulo apskritimo saulė ritinėjosi tobulai mėlynu dangumi. Lauke, tobulas 18-kos laipsnių šaltukas :)... Susikraunu mantą, važiuoju fotografuot.
Ryšium su to, kad esu fotopasaulyje absoliutus naujokas, dar nesu fotografavusi saulėtą dieną, tad, džiaugiausi nauju iššūkiu...
Susitinku su savo mažute Lina, visa iki ausų apsikutulojusia megztiniais. Lendam laukan..
Šaltis iškart gnyba į žandus, bet saulė glosto vis šilčiau ir šilčiau.. Tad, klegėdamos kaip iš gardelio paleistos žąsys pradėjom paveiksluotis. Va tai šitaip, va ir va kaip.. Taip pasisukus, taip pritūpus, ana šitaip atsiėdus ant sūpynių... Įbėgam namo, pasišildom ir vėl lendam laukan į šalčio ir saulės glėbį...
Prisipaveikslavome gana nemažai, o sušąlome siaubingai... :) Man pirštai tiek įšąlo, kad į pabaigą vos sugraibiau fotoaparatą :) Vėliau iki pat vakaro negalėjau atšilt, nepadėjo nei karšta arbata nei močiutės megztos vilnonės kojinės..
Tačiau kai pamačiau ką prifotografavom.. O vargeli :) Tik toks kvailiukas pradedantis fotografas kaip aš, gali išsitempt savo modelį patį vidurdienį ir fotografuot saulei plieskiant į pakaušį... Nedovanotina klaida! Ir kaip aš pamiršau, juk visose foto knygose rašoma: fotografuojam saulei kylant arba leidžiantis.. :) O aš pamiršau.. Todėl daugumą foto teko iškart mest į šiukšliadėžę...
Man patiko vieno žmogaus visai neseniai išsakyta mintis: "reikia mokėti pasijuokt iš savęs". Tai va,- nebijau to ir pačiai dabar linksma, kokią nesąmonę sugalvojau su tuo fotografavimu tokią saulėtą dieną :) Aš mokausi. Tai buvo klaida, bet kitą kart jau žinosiu. Va taip ir einu gyvenimo keliu. Taip įgyju patirties. Nesu tobula. Klaidų darau daug :)




Saulė mano studijoje...

Ar Jūs girdite muziką? Čia mano širdis taip ėmė dainuoti, kai išvydau šią žavią mažulytę fėją savo studijoje.. Neišpasakyto grožio mergytė, nuostabiai fotogeniška, puikios nuotaikos su dangiškai mėlynomis akimis.. Negaliu rašyti ilgų istorijų, nes rizikuočiau sudrumsti įspūdį, kokį ji man paliko.. Į tokius gražius kūrinėlius reikia žiūrėti tylomis, stebėti juos ir tiesiog mėgautis akimirka. Esu labai dėkinga jos tėveliams už progą fotografuoti jų mažylę bei už suteiktą galimybę tuo pasidžiaugti su Jumis..




Pagaliau. Nauja!

Atrodo visa amžinybė praėjo nuo kokio nors mano įrašo čia. Pagaliau esminiai darbai baigti, galutinius štrichus susidėliosiu eigoje. Tikiuosi, pavyks pasiekti, kad visiems apsilankiusiems būtų gera ne tik apsilankyti, bet ir sugrįžti čia.
Tiek visko per tą laiką įvyko, kad nors persiplėšk.. Galų gale susirgo mano visi šeimos vyrai ir namie, kaip kokiam dolby digital surround'e girdisi tai iš vieno kambario verksmas, tai iš kito kosulys, o iš trečio, prašymas išpūst nosį.. Tokia neviltis suėmė, kad atrodo, tai niekada nesibaigs, ir šviesios dienos nebeateis..

Na, jei nebūtų sunkesnių dienų, matyt, nemokėtume įvertinti to meto, kai viskas klojasi kaip sviestu patepta.. Jei netektų paragauti nemigo naktų, turbūt pamirštume pasidžiaugti saldžiai išsimiegoję.. Visi šie maži džiaugsmai taptų pilka kasdienybe..

Vienu metu buvau bepradedanti savęs gailėtis, kad va, susirgo vaikai, šuniui ant uodegos nuėjo visi šeimos laisvalaikio planai, mano suplanuotas vojažas į grožio saloną, mano masažai, kuriuos teko atidėti iki kol vaikai pasveiks... Sėdėjau vieną vakarą ir taip viskas beviltiška pasirodė..
Tačiau, visa laimė, kad kažkada, net nepamenu kur, aš išgirdau vieną labai mane paveikusią frazę: "aš gailėjau savęs, kad negaliu nusipirkti sau naujų batų.. tol, kol nesutikau žmogaus, kuris neturi kojų"...
Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu šiuos žodžius, kokie jie prasmingi man yra.. Todėl save pagailėt sau leidžiu labai trumpai, o tada, aukštyn nosį ir vėl džiaugiuosi tuo ką turiu, vėl jaučiuosi laiminga, vėl esu reikalinga, graži, kūrybinga, turinti tiek daug... Galų gale, net pačios beviltiškiausios situacijos juk vistiek praeina, kažkaip išsirutulioja, išsisprendžia.. Vėl ateina nauja pakilimo banga, vėl tampa šviesu, skaidru akyse ir ramu širdy.

Būkite pasveikinti atnaujintame mano Blog'e.  Tikiuosi, ateina nauja, šviežia ir teigiama banga kažko labai gero ir gražaus...




PUSLAPIS ATNAUJINAMAS.

Atsiprašau už techninius nesklandumus. Tuoj grįšiu su atnaujintu puslapio variantu. Dėkoju už kantrybę.

Aš kaip citrina.




Paskutines savaites jaučiuosi kaip citrina, išsunkta nuo šeimą užgriuvusio viruso ir pageltusi nuo saulės laukimo...
Seniai jau nesiskundžiau laisvo laiko perteklium, bet kai namie du vaikai, kuriems visada vienu metu reikia ir dėmesio, ir švelnumo, ir globos, tai pasidaro beveik aukštasis pilotažas iki pat dienos galo išlikti ramiai ir besišypsančiai. Ką jau kalbėti apie savo visą buities šleifą, ištikimai sekantį mane bet kuriame žingsnyje. Tik žiūrėk ir mirksi galvoje lemputės: išdžiaustyti skalbinius, palaistyti gėles, susiūti Domo praplyšusių pėdkelnių pirštą, išimti iš indaplovės indus... Viena lemputė užgęsta, o vietoj jos užsidega dar dvi naujos... Ir taip be galo.
Kūrybai atsiranda laiko rėmai, o tai, blogiausia kas gali nutikti..
Tačiau, kaip aš sakau, niekas nevyksta be reikalo.. Bedžiaustant skalbinius ar belopant kojines, galvoje gimsta naujų idėjų, todėl, gal lengvas "poilsis" taip pat nėra blogai...

Na ką, pagaliau vaikai sveiki, namuose vėl visur tvyro tvarka ir ramybė... Atsipučiu. O galvoj spengia.
Bešokinėdama nuo vieno prie kito vaiko, atlikinėdama namines pareigas, visiškai buvau pamiršusi save.
Tad, kai galiausiai gyvenimas stojo į savas vėžias pasijutau, jog visgi patarosios dienos buvo labai įtemptos. Todėl taip buvo gera, kai po darbų grįžęs vyras, rankoje ištiesė mašinos raktelius ir pasakė: "imk, prasuk ratuką pro miestą, paklausyk garsiai muzikos, padainuok, jei nori, nubrauk ašarą. Vaikais pasirūpinsiu. Pabūk su savim."..
Net pati nežinojau, kaip labai man to reikėjo. Pasiėmiau kelis kompaktus mėgstamos muzikos ir uždariau namų duris...
Negaliu aprašyti būsenos, tą reikia pajausti. Gera sukti ratus aplink miegantį miestą. Praleisti vienišą praeivį per pėsčiųjų perėją. Stebėti geltonai mirksintį šviesoforą. Klausytis tik muzikos. Negalvoti apie tai, ar Domas išsivalė dantukus, ar Nojui buvo duota vit. D, ar Domui paskaityta pasaka, ar Nojui įjuntas migdukas, ar Domas jau miega.. Ar Nojus jau miega... Žinau, vyras vaikais puikiai pasirūpins. Todėl iš visų jėgų stengiausi negalvoti apie namus. Tiesiog pabūti su savim.
Jei jau daryti malonumą sau, tai iki galo.. Nusidėjau- prasukau pro Makdonaldą ir prigriebiau ledų su karamele.. Ir.. Jūs juoksitės. Bet. Grįžau namo. Sustojau toliau nuo mūsų namo kažkokioj mašinų aikštelėje. Pasiėmiau mažiuką plastmasinį šaukštelį, klausiau muzikos, valgiau super nesveikus, bet dieviškai skanius ledus su tįstančia karamele.. ir, žiūrėjau į savo namų langus: kaip, pirma mūsų miegamąjame išsijungia šviesa (vadinasi, vyras paguldė mažiuką), po to susiplieskė staigiai visos lempos svetainėj (ak, Domas vėl žaidžia su jungikliais), tada šviesos prigęsta (čia atėjo tėtis ir sugadino žaidimą), tada Domuko kambarys paskęsta prieblandoj.. (jis mėgsta užmigti su įjungta nedidele lempele). Matyt dabar vyras jam skaito pasaką ir tuoj vakaro ritualas bus baigtas..
Nepastebėjau kaip suvalgiau ledus, nes kažkaip paskendau mintyse apie tuos mylimus žiburius mano namų languose, svaigau nuo jausmų  mažiems pirštukams, junginėjantiems šviesas, buvau tokia dėkinga už  paprastą ir gal net kažkam pasirodys kvailą vakaro praleidimą: kažkur netoli, mašinoj, valgant makdonaldo ledus ir stebeilijantis į savo pačios namų langus. Matyt man to labai reikėjo. Ne pabūti triukšmingoje kavinėje su drauge, ne apžiūrėti pavasario-vasaros kolekcijas parduotuvėse, o tiesiog pabūti su savim. Grįžau namo laiminga.