Kostas

Siaubingai jaudinausi prieš šią fotosesiją, nes vyro portreto nebuvau nė kart fotografavusi.. Iškart Kostui pasakiau, kad gali man nieko nesigauti, bet jis vistiek liepė bandyt... Kągi, pabandžiau.. Juk ne kasdien pasitaiko fotografuoti vyrus, šioks toks iššūkis, arne? :)
Kai jis kalbėjo, norėjau, kad niekada nenustotų, koks nuostabus tas jo balsas.. Kad padainuotų, paprašyt nedrįsau..

Turtinga mano skrynelė

Pirmą kartą Daiva man parašė dar pavasarį, su klausimu ar nefotografuoju krikštynų, mat jie numatę savo mažiukės šventę.. Tada, drebančiomis rankomis atsakiau, kad fotografuoti krikštynų anei kaip negaliu, nes dar nesu to dariusi ir tiesiog nedrįstu.. Pasiūliau susirasti tikrą fotografą ir džiaugtis profesionalo darbu, o aš galėčiau būti nebent kokis antraeilis fotografuotojas be įsipareigojimų- jei koks kadras payktų, puiku, o jei ne, niekas ant manęs nepyktų, nes visgi pagrindinis fotografas imasi viso šio darbo, o aš tik šiaip, pasibandymui be įsipareigojimų :).
Susirado tie žmonės gerą fotografę, kurios atsiklausė ar ji neprieštarautų jei ir aš pabandyčiau pasipraktikuoti, jokiu būdu nesimaišydama ir pan, na, bet fotografė nesutiko.. (pati, beje, turbūt irgi nesutikčiau su tokiu prašymu :) ). Tad taip ir liko viskas..
Aš po ilgų mąstymų apmąstymų, drebančiomis kinkomis, bet visgi ryžausi pradėti fotografuoti ir krikštynas, ir net kelias vestuves teko įamžinti.. Siaubingai baisu, bet pamažu patirties skrynelė ir mano pilnėja..

Austėją pakrikštijo, šventę vainikavo puikios nuotraukos, praėjo pavasaris, bet čia gaunu vėl Daivos laišką: Indre, bus Austėjos gimtadienis spalį, fotografuok. Na, gimtadienis netaip ir baisu. Jei susimausiu, bus galima pakartoti, atsiprašyti ar dar ką.. Per krikštynas susimovus kunigo jau nebepaprašysi pakartot vandenėlio pylimo procesą  :). Tai va, sutarėm jau labai seniai, kad rudenį tinkamės fotografuotis..
Praėjo svaigi vasara. Aš tik fotografavau, fotografavau, fotografavau.. Turėjau nuostabiai užimtą, beprotišku greičiu bėgantį laiką.. Tiek naujų žmonių, tokių įdomių, tiek kūdikėlių, tiek laimingų tėvų.. Atėjo ruduo, spalvotas ir taip nelauktas.. Man vis tos vasaros negana, vis aš jos ilgiuosi, jai dar nė nepasibaigus..
Ir Austėjos gimtadienis atkeliavo su nuostabiai gražios dienos rytu. Ir susitikom pagaliau su Daiva, su kuria ne kartą rašinėjomės laiškais, ir su Austėjos krikšto tėvais susipažinau, ir su Austėjos tėčiu, ir net močiute.
Aš vis dar svaigstu apie tą dieną. Kokia šeima! Iš didžiosios raidės.
Žmonių būna labai įvairių. Kiekvienas mes su savomis kaukėmis, su savo šarvais, besaugančiais mus nuo kažko.. Bet būna žmonių, prie kurių norisi prisiglaust. Šlietis kaip prie kokio medžio per didžiulę audrą. Kai žmones matai pirmą kartą, bet iš kažkur jauti besąlygišką pasitikėjimą jais, saugumą ir ramybę. Jokio streso, jokios skubos. Toks jausmas, kad laikas jiems eina kitaip.. Kad jų Austėja niekada nesikaprizina, kad jie nebūna pavargę ir pikti, kad nebūna irzlūs po darbo dienos ar galėtų pasakyti piktą žodį.. Krikšto tėvai... Uch. Dar viena istorija. Du laimingi žmonės su didele gija tarp jų.
Mane visada labai domina poros istorija. Jų pažintis, jų bendravimas, jų kasdiena. Man įdomu stebėti kaip žmonės kalbasi, kaip reaguoja į kažkokius vyksmus, kaip dalinasi kava iš vieno puodelio ar vienas kitam užriša šaliką. Jautriausia vieta tokių stebėjimų matyti, kokiomis akimis vienas į kitą žvelgia du žmonės. Nes juk akys- sielos išdavikės.
Įsimylėjėliai jaunuoliai, et, ten viskas aišku, ten dar chemija kažkokia vyksta.. Bet va ką mato akys žmogaus, žvelgiančio į savo sutuoktinį eilę metų.. Čia kur kas įdomiau. Ką jau kalbėti apie poros istoriją.. Apie visokius sukrėtimus, apie akimirkas, išgyventas kartu.. Et, galėčiau stebėt ir stebėt visa tai..
Ypatingi žmonės, su nuostabiu tarpusavio ryšiu. Tokios fotosesijos įsminga į atmintį labai giliai. Ir palieka ne vien vaizdinę medžiagą, bet prisiminimą, kuris šildo. Aš vis žiūriu ir žiūriu tas nuotraukas iš Austėjos gimtadienio, ir kažkaip graudu net darosi, taip aš džiaugiuosi, kad visgi, po ilgo susirašinėjimo laiškais, pagaliau teko fotografuoti šiuos žmones..  Didelis indėlis mano patirties skrynelėj. Tiek kaip fotografuotojos, tiek kaip žmonių tyrinėtojos :)

Fotofilmuką rasite paspaudę čia.



***




Net katės dabar kitokios...



Nuotrauka tarsi iš tų laikų, kur katės dar laka pieną ir, galbūt net gaudo peles.. Nes dabar jos ėda genetikškai modifikuotą Whiskas ir absoliučiai ignoruoja savo medžiotojų prigimtį.. Iš serijos: "Liūdnas pirmadienis".

Kuo kvepia miškas...