Toms, kurios laukė su manim eilėje..


Sugedo mano mašinos stoglangis..
Iš laiptinės pavogė Domo triratuką..
Mano siuntinys užstrigo muitinėj, o jo skubiai reik...
Galėčiau dar pavardint kiek dužo indų, kiek kur kas pavedė, nepadarė kas buvo žadėta ir t.t.
Vyras vis pabumba, kad kaip čia mums nesiseka, kaip viskas negerai...
Aš visada, visada jam atsakydavau vienodai: " mes esam super laimingi ir mums super sekasi. Esam sveiki, turim gražius namus, turim du puikius berniukus, kurių visos ligos baigiasi kosuliu ir bėgančia nosim.. Turim savo brolius, tėvus.. Atėjo pavasaris ir laukia nuostabiai gera vasara, ko gi čia skųstis? Gyvenimas tiesiog puikus"...
Bet va kai diena dienon vis pradeda po kokią nesėkmę nutikt, po dvi, tris dienoj.. Pradėjau įtikėt, kad gal tikrai kažkokie mes nesėkmingi esam..


Prieš porą dienų buvau Santariškėse, Onkologijos klinikose. Profilaktiniam pasitikrinimui pas mamologą.. Važiavau vėluodama pas gydytoją.. Numečiau kažkokioje aikštelėje mašiną, bėgu tekinom, skubu.. Įlekiu visa suplukusi į registratūrą. Ir girdžiu, kaip mano galvos laikrodyje sustojo rodyklės. Tylu. Matau žmones, jie kalba kažką, matau, kaip registratorės varto kortelių lapus, kaip rašo tušinuku gydytojos kabineto numerį.. Matau, kaip kalba vyriškis mobiliu telefonu, bet garso jokio. Tyla. Kaip nebyliam kine.
Einu link gydytojos kabineto. Prie jo būsim penkios moterys. Dvi pagyvenusios, viena apie keturiasdešimties ir mes, dvi bendraamžės su kita mergina.. Atsistoju ir atsiremiu į sieną. Užsižiūriu į stende esančius raginimus tikrintis sveikatą, į lankstinuką, skelbiantį apie tabako žalą.. kai pajuntu, jog mane kažkas stumia.. Atsisuku- gydytoja stumia ranka, nes nori pravažiuoti medikai su ligoniu lovoje, o aš pastojau kelią.. Pasitraukiu.
Į kabinetą įeina viena iš mūsų penkių. Vyresnioji. Po gal penkiolikos minučių išskuba ieškodama kito kabineto.. Praeidama tyliai kažkam palinki "sėkmės"..
Pas gydytoją pakviečiama mano bendraamžė. Aš vis lieku koridoriuj laukti savo eilės..  Šalia manęs sėdinti moteris vis taisosi skarutę ant galvos, tarsi slėpdama kažką.. Kitam stende skaitau prof. K.Prunskienės parašytus žodžius, kad "nepasiduotume, kad įveiktume ligą, kad mes stipresni".. Paradoksas, kai ji pati tik atsigavusi po insulto ir matyt ilsisi viename iš klinikos palatų tik gal kitame korpuse..
Šienauja ta liga mus. Ir nelabai daug galime įtakoti šį procesą.. Vieni iš kabineto išeina su ašaromis akyse, kiti tiesiog išlekia, net durų neuždarę, net neatsisukę.. Kas žino, kokį šios gyvenimo loterijos bilietą ištrauksim kievienas iš mūsų...
Išeina mano bendraamžė. Nežinau, gal taip priimta Onkologijos klinikoje, bet ir ji palinki visoms "sėkmės" ir nueina koridorium.. Pakviečia mane. Delnai drėgni nuo šalto prakaito. O kas žino, ką pasakys man? Dabar tik nuo šios gydytojos žodžių priklauso, esu laiminga aš, kaip vis kartojau vyrui, ar, visgi tas mano vyras teisus.. mums nesiseka, viskas griūna, krenta, lūžta?...
Gydytoja jauna, klausia kas mane čia atvedė.. Kai pasakau, kad atėjau pasitikrinti, vedina pačios rūpesčio savo sveikata, beigi paskatinta daugybės rožinių kaspinų,  Agnės Zuokienės ir šimtų nelaimingų istorijų, kurias girdžiu iš pažįstamų.. Gydytoja nusistebi, sako, kad pas juos tokių pacientų nėra daug.. Kaip bebūtų gaila, dauguma yra vėluojantys, tiek su diagnoze, tiek ir su gydymu..
Tikrina mane, daro echoskopą. Garso vis dar nėra. Nebylusis kinas tęsiasi. Laikrodis mano galvoje, vis stovi.. Matau šešėlius kažkokius echoskopo ekrane. Matau, kaip tie šešėliai atsispindi gydytojos akinių stikluose. Gaunu ženklą, kad patikrinimas baigėsi, prašo prieit prie stalo. Ir pasirašyti. Padedu parašą, kad man atiduotas išrašas su diagnoze: "sveika". Tada "įsijungia" gydytojos balsas: "Gražių švenčių ir linkiu čia lankytis tik profilaktiškai". Tik tak.. pajudėjo rodyklės...


Išeinu į koridorių, kuriame laukia dar naujai atėjusios trys moterys. Sustoju, palinkiu ir aš visoms sėkmės.


Pavasarėja. Aš gyva. Šiandien aš esu sveika. Šiandien turiu du sveikus vaikus. Šiandien turiu nuostabų vyrą ir mano šeima, nors kartais ir padrebinama visokių kvailų ir nereikšmingų "vėjelių" yra tvirta.
Nežinau po kokiomis diagnozėmis padėjo parašus tos kitos moterys, kurios lankėsi pas gydytoją prieš mane ir kurios lankysis po to, kai aš išėjau.. Tai loterija, kurioje kažkas ištraukia bilietą su laimėjimu. Laimėjimu gyventi ir mylėti, būti su artimaisiais, skristi saulėtomis gatvėmis namo, apsikabinti saulėtus vaikus, laukti vyro, grįžtančio iš darbo su saule širdyje.
Tai yra didžiulė priežąstis būti laimingai. O apsilankymas pas gydytojus- labai gera proga prisiminti ir būti dėkingai, kad šiandien taip jaučiuosi ir kiek daug gyvenime turiu...
Gal, vieną dieną, ateis laikas, kai profilaktiškai pasitikrinus, suprasiu, kokia laiminga aš šiandien buvau, kokia labai laiminga...



Su visu glėbiu geriausių linkėjimų toms moterims, kurios lankėsi ir lankysis pas gydytojus.




1 comments:

nezinau rašė...

Vienas gražiausių pastarojo meto skaitinių. Dėkui.

Rašyti komentarą