Apkabink mane, gyvenime..





- Labas, Indre, tai ryt, kaip tarėmės, gerai? Pasuk kai prisiparkuosi, ateisiu Tavęs pasitikt.
- Gerai, būsiu. Atvažiavusi paskambinsiu. Irma...?
- Aha?
- Bet aš būsiu griežta ir kieta. Tokiose situacijose paprasta suskysti. Aš to sau leisti negaliu, antraip kontrolė iš mano rankų negrįžtamai pasitrauks. Aš esu kieta, gerai?
- Gerai, Indre. :) Iki pasimatymo.

***

Rytas minkštutėlis savo drėgnu oru. Dangus, kaip ir pridera spaliui- apsiniaukęs be prošvaisčių. Važiuoju susitikt su Irma ir jos mergaite. Esu melomanė, bet muzikos mašinoj tą rytą tiesiog nekenčiu. Noriu visiškos tylos. Dreba kojos. Rankos irgi. Plaukų galiukai bando įsikibt vienas kitą, kad būtų drąsiau.
Ak.. tie plaukai.. Moters grožio nulėmėjai... 
Prisiparkuoju. Turėčiau skambint, bet neturiu su kuo. Pasirodo, palikau telefoną namie. Absoliutus keistumas, nes telefono niekad nepalieku. Visada prieš išeidama iš namų dar pasitikrinu ar viską pasiėmiau..

Einu pagal nuojautą ir ieškau Irmos su dukryte. Prie procedūrinio stovi moteris su vaikiška kaldryte rankose.... Pasisveikinam, Irma truputį paaškina kas vyksta. Mažylei šiuo metu padaryta narkozė- to reikia, nes vaistai leidžami į stuburą, bet koks judėjimas yra blogai, todėl tenka vaikutį užmigdyti...
Rezgu mintis ką sakyti, apie ką kalbėt, bet niekaip negaliu atplėšti akių nuo piešinio ant procedūrinio durų su užrašu "šypsena"... Kaži ar kas ten eina šypsodamasis... Matyt  mažieji pacientai šypsodamiesi užmiega ir tolimesni tetų daktarių veiksmai lieka apkloti minkštu anestezijos sapnu.. Bet kuriuo atveju, linksma procedūriniam nebūna...
Neilgai trukus durys atsidaro.. Mažoji miega ir gydytojos su visa lova stumia ją į palatą.. Dar kiek laiko ji miegos, o tada atsibus po narkozės.. 
Seku paskui. Jaučiu, kaip mano inkstai atsirado gerklėj, širdis nukritusi į kulnus, o pirštuose įsmigo po nematomą adatą. Pradeda skaudėti galvą..

Po kiek laiko Aistė nubunda.. Galvos kelti staigiai negalima- ims pykinti.. Mažoji nuo narkozės apdujusi ir verksminga.. Bet neilgtrukus viskas praeina.. 
Irma nueina į gretimą palatą pasiskolinti arbatinuko kavai.. Lieku viena su Aiste, kuri žaidžia Ipade Angry birds'us... Žiūriu į ją ir kalu save prie kryžiaus... Aš gailiu savęs, kai man skauda galvą, laukiu užuojautos kai susergu... O jei vaikai įsitaiso slogą, ką jau kalbėt apie temperatūrą, tai tuoj į dangų nustatau kenčiančios aukos veido išraišką ir mintyse klausiu "už ką gi man tokia nelaimė, vėl namie snargliai,  kosuliai ir paracetamolis".... Jaučiuosi gerokai kalta dėl tokių savo minčių..
Nežinau kaip Irma tai pakelia. Tokiose situacijose būna skirtinga reakcija.. Kai kas gaili mamos, kaip ji visa tai ištveria?.. Nėra nieko baisiau, kai vaikas serga.. O čia, leukemija.. Kai kas galvoja, kad nėra ko užjaust mamą, juk kenčia tai vaikas? Jam juk sunkiausia... Ir išties, žiūriu į Aistę ir stebiuosi, kaip ji taip neša tą kryželį ant savo mažos nugarytės, subadytos adatomis.. Nesiskundžia, kad skauda, kad nenori.. Tiesiog daro tai. 
O Irma, mama vaiko, kuriam nustatyta ūmi leukemija, man verda kavą.. Laikosi puikiai. Susitaikė? Galbūt. Apsiprato ir su diagnoze, ir su tyrimais bei pasveikimo tikimybėm... Bet žmogus taip jau sutvertas, kad, jei nutinka kas gero, klausiam, kodėl ne man? Jei blogo- kodėl man? Irma, panašu, tokio klausimo nekelia. Tiki, kad viskas bus gerai, tiki gydytojais, medicina ir negalvoja apie tai kas būtų, jeigu būtų..
Fiksavau aparatu esamą laiką, Aistės dieną.. Kai sužinojau kur teks fotografuoti ir kokiomis aplinkybėmis, man vaizduotė piešė labai liūdnas nuotraukas... Bet ištiesųŪminė pre-B limfoblastinė leukemija nėra galutinė diagnozė. Tai yra pakeičiama, išgydoma, išjaučiama, gal net savotiškai pamirštama... Onkohematologijos skyriuje jaučiausi, tarsi matyčiau tvirtą vientisą komandą: mamų, vaikų, gydytojų. Jokios savigailos, visi vieni kitiems paslaugūs, geri.. Visi pergyvena vieni už kitus, jei nesiseka ligos nugalėti.. Visi džiaugiasi mažytėmis pergalėmis..
Trys vaikai, trys maži gyvenimai nė nespėję dorai prasidėti, iš to skyriaus išvažiavo karsteliuose, kol Irma su Aiste ten lankėsi... Bet tai ne rodiklis, jog taip nutiks visiems vaikams. Šiais laikais leukemija labai labai stipriai įveikiama. Todėl tikėjimas tiesiog tvyro visame kame.. Tiek palinkėjimuose vieni kitiems prieš procedūras, tiek žaidimų kambary, tiek išvykstantiems ar atvykusiems naujokams į skyrių... Optimizmas kaip dienos šviesa. Gal vakarais, kai mažieji nugalėtojai užmiega, o mamos lieka vienos su savim, kyla visokių minčių.. tačiau, kai ryte jų vaikai nubunda ir sveikina naują dieną, geros mintys vėl išaušta ir neapleidžia..
Aš stebiuosi Irmos stiprybe.. Būtų man taip, imčiau savęs gailėt, turbūt, be sustojimo... Jei Dievas yra, norėčiau sužinoti ką jis galvoja, žvelgdamas į onkohematologinio skyriaus vaikų akis. Suprantu.. Dievas man neatsakys ir juo labiau nesiteisins.. bet labai nuoširždžiai tikiuosi, kad jis bent pats sau turi atsakymą, kodėl visa tai vyksta... Suaugę.. na, būna jų ne itin gerų, tegu jie bus nuodėmingi, paklydę avinai... Bet vaikai? Kodėl jiems tokia patirtis? Turbūt Dievas turi į tai atsakymą... 
Būnant su Irma ir Aiste, kitais vaikais, bei jų mamomis, nepastebėjau nė vieno kaltinamo žvilgsnio, nė vieno kodėl.. Tiesiog tokia yra ši diena, tokia yra patirtis.. Ir mamos su savo vaikais ją kantriai neša.. Vieni kitiems padėdami, paguosdami, kalbėdamiesi.. besidalinantys ankštam žaidimų kambary vieta agregatui, kurį turi kiekvienas vaikas, jei jam taikoma chemoterapija.... Visus kaip ištikimas draugas lydi stovas su aparatu, kantriai skaičiuojančiu kiekvieną cheminių vaistų, sulašančių į veną, lašiukus... Pats vaikas žaidimų kambary užima turbūt mažiau vietos, nei šalia jos stovintis įrenginys...
Nors mūsų Lietuva ir svyruoja vis ant tos nelemtos krizės ašmenų, vis skaudžiai eina per pačią briauną, nežinia, kada perpjausiančią gyvybiškai svarbias arterijas, bet, visas gydymas daugumai vaikų yra nemokamas.. Didžiuojuosi tuo ir džiaugiuosi... Tačiau, o dangau, jei tenka gydyti vaiką vaistais, kurie nėra kompensuojami...Arba jei reikia ligoniuką parsivežti iš užsienio į namus.. Tam samdomas reanimobilis.. Kalbėt reikėtų ne šimtais, bet tūkstančiais ir jų dešimtimis pinigų... 
Nenoriu naudotis proga, bet tą padarysiu. Prieš Kalėdas, visokių gerumo akcijų būna tiek daug, kad apraibsta akys nuo telefono numerių, kuriais skambinant, paaukotume kelis litus onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams... Nenoriu gadinti Jūsų regėjimo... iki Kalėdų dar yra laiko.. Bet, jei netyčia Jums ant peties nusileistų gerumo fėja, siūskite ją tiesiai čia: 
Labdaros ir paramos fondas "Mamų unija"
Danske bank a/s filialas Lietuvoje
banko kodas 74000
SWIFT kodas SMPOLT22
A.s LT517400032266923810

Kiekvienas litas, pervestas gerų žmonių, nukeliauja tiesiai mažiesiems į venas vaistų pagalba...


Praėjus daugiau nei porai valandų nuo atvažavimo į Santariškes, man taip ėmė skaudėti galvą, kad pradėjo pykinti...  Irma sako, kad tai nuo įtampos, anksčiau buvo ir jai taip, dabar- pasitaiko rečiau.. Mažoji Aistė žaidė savo žaislais, kai aš tuo tarpu maniau išsitaškysiu į dalis nuo visų vaizdų ir jausmų kartu sudėjus...
Ne be reikalo sakiau, kad ten visi gyvena gražiais jausmais...  Gydytoja, pakeitusi Aistei chemijos švirkštus, atsisuko į mane, "Tai Tau skauda galvą?"... Apsidairiau, lyg kreiptąsi į mane. Linketėjau ir man buvo liepta sėst kėdėn... Sudribau joje, nes laiko liko nedaug, iki mano smegenys pakibs ant ligoninės sienų.. Nors vaidinau visiškai šaltą ir ramią, ištiesų galvą taip skaudėjo, kad kiekvienas judesys kėlė tik dar didesnį skausmą.. 
Gydytoja suleido nykščius man į pakaušį, smilkinius, kaklą.. Spaudė taip, jog įspėjau, -tuoj vemsiu. Po minutės tokio spaudimo pirštais, galvos skausmas dingo. Ranka nuėmė, tikrąja to žodžio prasme.... Štai kame svarbu.. Kad ten žmonės visi geri, kad kito skausmą kažkaip keistai per save jaučia, kad nori padėt, kad džiaugiasi, kai skauda kažkam mažiau... Gyvenime to nedaug besutiktume, o va Onkohematologijos skyriuj- nors vežimu vežk.

Aš tikiu, kad žmonės iš prigimties yra geri.. Padėkime norintiems padėti rasti tuos, kuriems tos pagalbos šiandien labai reiktų..



Fotofilmuką apie dieną, praleistą su Aiste rasite paspaudę "čia"





3 comments:

Kristina Vosyliene rašė...

Šaunuolė tu, Indre. Stipri tu moteris. Aš nebučiau sugebėjusi... Paprašysiu aš Aukščiausiojo sveikatos ir stebuklo Irmai ir Aistei.

Laukines rašė...

Ačiū, Kristina.. Labai.

Martyna rašė...

Dieve mano, kokie as esu laiminga!!! Ir kaip tu sakei, Indre, tie mazi musu kasdienybes sujudinimai, tokie menki...todel norisi tik dar karta ir dar karta dziaugtis kasdienem smulkmenom.

Rašyti komentarą