Mažos berniukų pėdutės- mamų bučiniams..



Cmon monde "Trois P'tites Poules"




Mažos rūžavos kojytės- tėčiams nubučiuoti



La D Da Love spoken here




Ar ir jums taip būna?


Ar esate nubudę nakty nuo aiškaus žinojimo? Tarsi būtų kokia mūza priklupusi prie šilto miego guolio ir švelniai pabučiavusi į plaukus.. Nusėdama visas mintis ir kūną iki pirštų galiukų keistu aiškumu.. Man taip nutiko. Labai kuklu apie tai kalbėti, tarytum nori pasinert į melsvą jūros vandenį, bet lyg truputį šalta, lyg nedrąsu...O jūra kviečia taip, kad negali jai pasakyti "ne"..Ar būna jums taip?

Mano istoriją jau visi žino. Kaip ir tai, kad turiu du padaužas sūnus, vyrą, kuris atlaiko mano nuotaikų svyravimus, katę, kurią apsivijusi aplink kaklą fotografuojuosi nuoga ir gražius namus, kuriuos kuriu kaskart vis iš naujo, vis tobulinu, vis gražinu.. Mano vyras stebisi ir, kartais nedrąsiai žengia pro duris grįžęs iš darbo, nes nežinia, ką aš būsiu sugalvojusi nuveikt namie kol buvau viena.. :)
Esu naminė nuo pat prigimimo.. Namai man yra tokia svarbi vieta, kur gyvena mano brangiausi pasaulyje žmonės, kur yra jauku ir visada šilta, kur aš galiu pasislėpti nuo pasaulio ir išgerti daug vyno, verkti, rašyti, mylėti, kurti, kepti imbierinius sausainius ir projektuoti savo ateitį.. Negali namai būti negražūs, negali būti nejauku juose.. Negali būti arbatos puodukas negražus, negali būt lovatiesė ne tobulai užklostyta, privalo būti gėlės, knygos, minkštutis chalatas, saldainiausia saldaininė... Niekada nesuprasiu, kaip mano vyras gali atsigerti vandens tiesiog iš kavos puodelio, jei nėra stiklinės šalia..?! Jau geriau tada visai negert... :) Pusė, kokia pusė, visas to vandens tyras skonis dingsta. Nes vanduo grynas turi būti švarutėlėje gražioje stiklinėje.. Kaip ir arbata suskamba visomis savo skonių natomis kai ją geri iš mylimiausio puodelio..

Turėjau aš darbą. Ir, velnias, vadovą turėjau nuostabiai gerą, kažkaip man su jais sekasi gyvenime.. Tačiau iš darbo išėjau. Savo noru.. Ir keistai į mane buvę bendradarbiai žiūrėjo, kai bandžiau sakyti, jog išeinu, nes mūza taip man liepė.. Aiškinau, kad svajonę vysiu, kad tiksliai žinau kurlink yra mano kelio kryptis.. Nežinau ar kas suprato, ar kas patikėjo.. Bet negaliu elgtis kitaip, juk ta svajonė visad buvo su manim, tik labai giliai paslėpta.. mažutė parduotuvėlė, jauki kaip kišenė, pilna visokių grožybių namams..
Štai ir pasakiau apie ką svajojau nuo pat paauglystės :) Et, nesu prietaringa. Ir matyt yra tas laikas, kai dabar arba niekados, turiu pabandyti savo svajonę prisivyt ir sugriebti už rankos. O mano mūza tą naktį man pasakė, kad "Indre, nebijok daryti, antraip niekada nesužinosi kaip būtų buvę, tik dairysies per petį ir svarstysi, kodėl tada pabūgai ir neišdrysai.." Ir tikrai žinau, kad tos abejonės mane draskys be jokio pasigailėjimo..
Žinau, mano mūza teisi. Todėl, mielieji, o turbūt labiau mielosios, aš turiu jums žinutę, kad neilgtrukus, vienoje geroje vietoje atsidarys jauki ir nedidelė parduotuvė, kurioje rasite nuostabiausių (prisiekiu) puodelių, vertų, kad juos kassrytą glostytumėte savo delnuose.. Kur rasite lėkštučių, iš kurių valgant nuodėmingą desertą, visos dietos slėpsis kažkur labai toli... O ką jau kalbėti apie prancūziškus dubenėlius ir juose tarpstančius rausvažandžius rudeninius obuolius, pavasarines salotas, vyno raudonumo vyšnias...
Lovatiesės.. Turiu silpnybę gražioms ir kokybiškoms lovatiesėms, nekalbu jau apie skiautinių pledus, tikrus, susiūtus iš mažulyčių gabalėlių... Žodžiu, ateisit, galėsim glostyt kartu tuos tobuliausius audinius.. Kaip ir virtuvinius rankšluostėlius, prijuostes, staltieses.. Labai tikiuosi, kad turėsiu "kietą" kavos virimo aparatą, nes norėsiu visas jus pavaišinti Latte kava iš specialaus Latte puodelio, puošto mažomis gėlytėmis..

Per visą fotografavimo laiką, aš pažinau labai daug nuostabių šeimų. Lankiausi tokiuose gražiuose namuose, kad stengdavausi įkvėpti to namų grožio, stiliaus, kokybės, kūrybiškumo.. Tai labai įdomi ir intymi patirtis patekti į kažkieno uždarą pasaulį. Iš esančių daiktų ir detalių galima tarsi mozaiką susikurti visą ten gyvenančios šeimos paveikslą.. Kas tie žmonės, kuo jie domisi, koks jų laisvalaikis, mėgstamiausios spalvos, rašytojai, prekių ženklai.. Labiausiai džiugina, kai patenku į namus, turinčius kažką išskirtinio ir savito... Kai akivaizdžiai žmonės myli ir brangina savo aplinką, kai nori susikurti savo unikalius namus, su charakteriu, ypatingais daiktais...
Vis labiau pastebiu, kad žmonės ima pavargti nuo to besaikio pigaus šlamšto pirkimo.. Ateini į prekybcentrį, akys raibsta, lyg visko norisi, bet prieini, paimi į rankas, paglostai ir... nedžiugina, tuščia kažkaip, nėra to keisto jausmo, kai liečiant skamba pirštų galiukai..
Aš labai mėgstu stebėti žmones ir galiu drąsiai pasakyti, kad pamažu nyksta noras turėti visko daug.. Kad gero skonio ženklas tampa turėti vieną, bet kokybišką, autentišką daiktą.. Žmonės ima kreipti vis daugiau dėmesio autoriui, gamintojo istorijai..Ir tas mane taip džiugina. Tai kažkaip nedrąsiai skatina patikėti mano mūzos išsakyta užduotim, kad dabar, ne kažkada ir reikia vytis savo svajonę.. todėl, neilgai trukus, atnešiu aš naują žinutę jums.. Nors nebuvo paprasta nuspręsti, ilgai galvota, ilgai svarstyta, nerimauta, nemiegota daug naktų, net balsu su savim kalbėjau.. ir nesėkmių šiokių tokių būta ir ašarų.. Bet, kaip bebūtų keista, viskas susidėliojo taip palankiai, tarsi ženklas koks.. Atvedė į mano gyvenimą tokių grynuolių žmonių, norinčių nuoširdžiai padėti, patariančių man, besimokančiai žengti pirmus žingsnius.. Regis visai nepažįstami, galėtų sau kiūtoti savo pasauliuose.. o va jie stengiasi, domisi, sako, rodo, globoja.. Nežinau net kaip atsidėkoti reiks.. Ir vis keista, o gal tikrai pavyks?
Ateinu su besąlygišku tikėjimu, kad tai, kas bus toje parduotuvėje yra tikrai gražūs, estetiški, kokybiški daiktai, nereikšmingus mūsų kasdienos vyksmus padarysiantys mažyte švente..