Laikas pietų miegui..

Kai buvau maža, tas nelemtas pietų miegas man buvo kaip bausmė.. Prisigalvodavau šimtus priežasčių dėl ko neturėtų manęs migdyti.. Aišku, nelabai mano atsikalbinėjimai veikdavo, mama nušnekindavo ir vistiek užmigdydavo.. Liepdavo tiesiog tyliai pagulėti užmerkus akytes :) Ir kiek nuvargęs vaikas taip pragulės? Vistiek miegas galiausiai nulenks, mama tą žino, o aš tikėdavausi va tik akimirkai užsimerkt ir jau galėsiu keltis.. Užsimerkti turėdavau labai svarią priežastį- pamiegojus, po pagalve su broliu rasdavome kažkokią staigmeną, kurią mums miegant palikdavo į kambarį "įbėgusi voverytė".. Tai riešutą, tai saldainėlį, o kartais ir lelytę mažą.. Kadangi voverytė "bijo žmonių ir yra labai atsargi", ji ateina tik tada, kai vaikučiai giliai miega.. Dovanėlės tai norisi, o miego ne. Todėl mama "sugalvojo su manim tokią gudrybę" prieš voverytę- aš užsimerksiu, tyliai pabūsiu, voverytė manys, kad jau miegu, paliks tą smulkmenėlę ir aš galėsiu keltis :) Va kaip puikiai. Ir aš užsimerkdavau.. Stengdavausi tyliai pagulėti, palaukt voverytės.. Bet vis užmigdavau, tai nesėkmė :) Nors mama visada sakydavo, kad miegojau vos kelias minutėles, tad diena tęsiasi ir vėl galima žaisti toliau...
Užtat dabar.. praėjus daug metų, tas pietų miegas man kaip stebuklas.. Visada kai guldau vaikus, jiems pavydžiu.. Pamenu, darbe sėdėdama vis pasvajodavau- kaip būtų gerai kokia siesta.. Tiesiog privalomas pietų miegas. Kiekvienas turėtume po mažą lovelę, išsiskleidžiam kokią 12 val ir pasnaudžiam iki 14 val :) Niekas mieste tuo metu nedirba- nei parduotuvės, nei bankai, nei klientai lankosi ofisuose. Visi miega ir taškas. O 14 val vėl miestas atgyja, vėl visi verda kavą, kruta, juda, grįžta pailsėję prie darbų, vėl gatvėmis važiuoja troleibusai, kasininkės vėl skaičiuoja pinigus, iš gamyklų kaminų vėl rūksta dūmai :) Ar ne puiku būtų?
Bet.. gyvenimas eina ta pačia vaga- vaikai turi pailsėti per pietus, nes jų diena juk tokia ilga, tokia pilna įvykių ir visokių dalykų..Žinoma, jie tam priešinasi ir prieštarauja..Tėvai dirba be pietų miego, bet pavydi vaikams to dienos poilsio meto... O kartais, labai retai, bet ir mes, dideli vaikai, sustabdom savo nesibaigiančius reikalus  vidurdienį ir tyliai priglundam šalia savo miegančių pypliukų, šiltai pučiančių minkštuose pataluose. Ir būna taip begalo gera...

Mažytis žiemos stebuklas..




Palaiminti žiemos..




***







Viktorija ♥

Pasistengsiu po 15 metų parašyti apie Viktoriją. Ne dėl to, kad jos vardas kilęs nuo žodžio pergalė.. Bet kažkokia vidinė nuojauta kužda, kad eis toli šita mergytė... Skleidžia ji kažokį keistą pasitikėjimą, tvirtumą, sunku aibūdinti, bet lengva pajausti su ja bendraujant..

Dar vienas žmogutis.. Toks gražus.