Rodomi pranešimai su žymėmis SKAITOMIAUSI. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis SKAITOMIAUSI. Rodyti visus pranešimus

Aš esu vagis.



Matyt tam tikrais gyvenimo etapais, ateina laikas, kai turi išpažinti nuodėmes ir pabandyti pasitaisyt. Nesu aš religinga, mano dievas -ne vienas iš apaštalų, bet motulė gamta. Tačiau tikiu, kad gyvenime niekas nevyksta be reikalo, kad kiekvienas nutikimas yra tik sutapusių daugybės aplinkybių rezultatas.. Ir tikriausiai šitas mano įrašas gimė iš kažkokių priežasčių.

Labai mėgstu siuvinėti, tiesiog nuostabiausia meditacijos forma, unikali galimybė pabūti mintimis su savim, pasitarti su manyje gyvenančiomis keistomis būtybėmis, kurios mane guodžia, moko, priekaištauja man, pyksta ir palaiko visame kame.. Pamenu, kai tik pradėjau savo siuvinėjimo kelionę, viena draugė mane pamokė, ant kokio teisingo lino reikia siuvinėti, kokiais siūlais, kurgi jų įsigyti... Ilgai ir kruopščiai rinkausi schemas kūrėjų e-parduotuvėlėse... Viena schema 10, kita 15, trečia ir visus 30 eurų kainuoja... Nebėda, kaina nesvarbu, svarbiausia išsirinkt.. Ir kai atrasdavau ką noriu siuvinėt, susirasdavau internete vagių, kurie tas schemas platindavo vieni per kitus ir pasivogdavau... Va išsiuvi.. ir taip gražu, koks skirtumas kaip tą schemą gavau... Būtinai pasigirdavau savo internetiniams draugams apie naują meno "kūrinį"... Dieve, kaip apgailėtina.
Ir.. kaip jau sakiau, tik atsitiktinumų dėka... Vieną dieną, ta pati mano draugė sako "Indre, TU žlugdai tuos kūrėjus, kurie piešia naujas ir naujas siuvinėjimo schemas.. Tai yra jų verslo dalis, kurią tikrai paprasta pavogti, tačiau to daryti negalima... Nevok, geriau išsiuvinėk vieną nusipirktą schemą, o ne tris pavogtas... Pasididžiavimas savo siuviniu bus pats didžiausias"... Ir ta draugė dar visa tai pasakė akivaizdoj kelių kitų mūsų bendrų draugių.. Man nebuvo gėda dėl to. Man tada prasivėrė žemė ir mane prarijo su visais mano vogtais siuviniais. Ir nutiko tokia eureka, iš kažkur gimė toks aiškus žinojimas ir supratimas ką aš dariau blogai.. Kad tikrai, žmonės juk kuria tas schemas, piešia jas, įdėdami savo idėjas ir energiją, skirdami daug laiko tam, kad kažkas, kam tai pasirodys gražu, norės įsigyti nupieštą schemutę ir ją išsiuvinėt.... Tai kūryba, o aš ją ėmiau ir pavogiau... Prikaliau save prie kryžiaus su daug daug vinių. Ir daugiau niekada to nedarau, jei tik turiu galimybę to nedaryti..
Taip, taip... filmai, muzika...Jau seniai su vyru kalbėjom, kad vistiek kažkada anksčiau ar vėliau kažkas užrauks tą piratavimą.. ir sukurs kažkokius nuomos punktus, gal internete, e-debesyse ar dar kažkame, nežinau, bet tikiu, kad galų gale, gyvenimas ir aplinkybės bus palankios kūrėjams...
Dar yra tokia nuostabi krautuvė, nuostabių indų, "Italla" jie vadinasi, galit pagooglint.. Jie prekiauja labai gražiomis saldaininėmis.... Kaina, žinoma nėra pati mažiausia... Bet, vėl nuostabumas, radau tokią pat vos už 15 litų viename mūsų didžiūjų prekybos centrų...Žinoma, kopija, bet kam tai rūpi, jei ji atrodo lygiai kaip iš "Italla" salono...
Tą saldaininę tebeturiu namie, kaip mano gėdos įrodymą. Nedžiugina ji manęs, bet yra labai gera pamoka, apie tai, kad paniekinau kūrybą ir žmogų, kuris tai sukūrė.. Ir viešai prisipažįstu jų pardavėjams, kad pirkau kopiją, bet tuo nesididžiuoju, tegu jie priima mano nuoširdų atsiprašymą ir pažadą taip nebesielgt.
Pamenu, kaip atsirado nusmukusiu klynu kelnių ir visokių neutralių spalvų vaikiškų drabužėlių mada... Kokia dar mada, ją tiesiog sukūrė vos viena mergina, surizikavusi kurti rūbus vaikams...Mūsuose tuo metu vis dar valdė Hello Kitty, rožiniai-žydri, salotiniai-raudoni skudurai su mikimauzais, mašinytėm ir kitu šūdu. O čia ėmė, atėjo kažkokia naujokė ir ant pilkos vaikiškos maikės parašė "Simple is beautiful"... Koks akiplėšiškumas vidury baltos dienos!!!
Po šiai dienai prisimenu savo mamos komentarą.. "Indre, vaikiški rūbai turi būti spalvoti ir ryškūs, negalima vaiko rengti pilkomis spalvomis...". NEGALIMA :)
Ir dar labai gerai prismenu, kaip pradėjo visi kopijuot tuos rūbus...kas tik netingi: ir nauji sukurti siuvėjų vardai ir mamos "auksarankės" visos dabar siuva ala kelnes nusmukusiu klynu, kombinezonus, kapišonus ir viską neutralių spalvų...
Kažkada nupirkau vaikui vienų iš kopijuotojų-pardavėjų kelis rūbelius.. Aprengiau, nugi gražiai atrodo, bet kažkas netaip.. Va neseniai atradau keletą tų drabužių vaikų spintoje, taip visiškai nesunešiotų.. Ir toks keistas jausmas apėmė, man gėda, kad iš vis juos pirkau.. Prieš tą, kuri buvo pirmoji ir viską sukūrė iš savęs, ne nukopijavo, bet sukūrė pati. Ir savo vaikų negaliu rengti kopijomis, juk aš- mama, ir noriu įskiepyti savo vaikams tinkamas vertybes, pagarbą kūrybai ir kopijų niekinimą...
Apie tai, kiek kopijavau fotografiją, nėra net ko kalbėt... Po šiai dienai, mano mėgstamus autorius kopijuoja vis nauji ir nauji atsiradę fotografijos naujokai... Ir kame įdomumas- kad nė vienas neperspjovė autorių. Nei aš, nei kas nors kitas. Ir tikiuosi, taip nenutiks. Nuoširdžiai.
Šlykštu man dėl to, kad aš taip elgiausi, kad kiti taip elgiasi... Aš esu už kūrėjus ir kūrybą. Aš esu už tai, kad žmonės nebijotų įgyvendinti savo idėjų. Už tai, kad jų nevalgytų gyvų visi prakeikti kopijuotojai.
Taip, konkurencija yra sveikas ir reikalingas dalykas, tačiau jokiu būdu ne plagijavimas ir ne idėjų vagimas. Niekinu visus kurie prie to prisideda.
Gyvenime niekas nevyksta be reikalo. Mūsų, lietuvių yra labai mažai. Ir mes esame labai vieninga ir nuoširdi tauta. Aš tikiu, kad mes esame sąmoningi, kartais suklystantys, bet labai palaikantys vieni kitus...

Kai svajonės pildosi..


Apie vaikų svajonių internetinę svetainę buvau girdėjusi.. Ne kartą sklaidžiau internetinius lapus, versdama vaikų norus... Ir vieną norėtųsi išpildyti ir kitą... Niekaip nežinojau kuri svajonė svarbesnė, o kuri mažiau svarbi.. Todėl vis kažko laukiau.. Kol vieną dieną kompiuterio ekrane nusileido žinutė: 
"Laura iš Druskininkų svajoja apie triušiuką: 
"Aš labai noriu turėti kambarinį triušiuką. Vienas nugaišo... Narvelį turiu. Aš labai myliu gyvūnus."
Tačiau jos svajonę įgyvendinti pasiryžusi Sandra susidūrė su logistinėmis problemomis:
"Turiu šešis mažylius triušiukus ir norėčiau juos padovanoti vaikams, kurie nori auginti šitus mielus gyvūnėlius.
Tik problema,kad aš gyvenu Kaune, o ta mergytė Druskininkuose. Gal kartu rastume būdų, kaip perduoti kiškučius."
Pamaniau, kad tai yra ta svajonė, kurią labai norėčiau išpildyti.. Gal suveikė mano pačios vaikystės prisiminimai.. kuomet su šeima gyvenome vieno kambario bendrabučio tipo butuke: aš, mama, tėtis, brolis ir dar būtinai katė, žiurkėnas ir mažiausiai dvidešimt žuvyčių trilitriniame stiklainyje. Vietos buvo baisiai striuka, bet aš taip norėjau tų gyvūnų, kad tempdavausi namo viską: varles, sužeistus balandžius, auginau ir boružes, skruzdėles, jūrų kiaulytę, driežus, lauke prisigaudydavau pelių jauniklių, o apie gausybę kačių ir šunų nėr net ko kalbėti.... 

Lauros svajonė man pasirodė tokia graži visomis prasmėmis.. Ja pasinaudojau ir kaip geru pavyzdžiu savo dviems sūnams. 

Papasakojau jiems istoriją, kad kažkur, Dzūkijos miškų vidury, gyvena mergaitė, kuri labai norėtų turėti mažą kiškutį, kad jos tėvai negali jai tokio nupirkti, bet Kaune, gyvena Sandra, kuri tokį gyvūnėlį mielai padovanotų Laurai... Kad padėti kitam yra labai labai geras jausmas.. Vaikai išsižioję klausė mano pasakojimo, uždavė kalną klausimų, į viską pabandžiau atsakyti, sukūrėme veiksmų planą ir visi draugiškai nusprendėme padėti Lauros svajonei išsipildyti. 
Ryte anksti atsikėlėm, namie bruzdesys ir sujudimas. Vėl vaikų tie patys klausimai: kokios spalvos triušis? O ar jis nepabėgs? Ar triušis neprikakos mašinoj? Ar Laura jau sugalvojo jam vardą? ir t.t.t.t.... Galiausiai, susikrovę visus vaikus mašinon, paisėmę termosą kavos ir sausainėlių išriedam apsimiegosjusio Vilniaus gatvėmis Kauno link...

Vaikai sunerimę, klausinėja kiek gi tų kilometrų liko, ar jau toli nuvažiavom... Oras aišku siaubingai baisus, o aš taip norėjau nufotografuot visą šį mūsų nuotykį.. Lyt pradėjo, debesys pakibę tiesiai virš mašinos stiklo... Tačiau priartėjus prie Kauno, debesys praretėjo ir pagaliau per plyšelį net saulė žvilgterėjo... 
Atvažiavom į susitikimo vietą. Vaikai išriedėjo iš šiltos mašinos į lauke esančius +4 laipsnius be kepurių ir striukių, kam tai rūpi (!!!!) , TAI KUR GI TRIUŠIUKAS? Ir čia atėjo Sandra su mažučiu juodu kamuoliuku rankose...

 Vaikai net trypė iš nuostabos, susijaudinimo ir kad pagaliau pamatė ko čia atvažiavo..
 Paglostėm, pasidžiaugėm, susidėjom viską į dėžutę ir leidomės dzūkijos pusėn ieškoti Lauros, kad atvežtume jai jos svajonę...



Lauros šeimą globoja socialinė darbuotoja Saulė, su kuria susitikome mažame miestuke, nuo kurio ji mus palydėjo iki Lauros namų... 

O tie namai- vienkiemis vidury niekur.. 

Tik privažiavus Laura jau mūsų laukė su narveliu rankose naujajam draugui.

Vėl mes su vaikais išriedam iš mašinos, pasisveikinam, vaikai tuoj lupa mašinos bagažinę ir traukia dėžę su rūžavu kaspinu. 



O aš stebiu Laurą..   Nei šypsenos, nei jokio jausmo veide. Tiesiog seka akimis viską, kas vyksta... Nedrąsi mergaitė suaugusio žmogaus žvilgsniu. 
Lauros tėvai.. Mačiau jų dideles pastangas pasirodyti kiek įmanoma geriau, turbūt dėl to, kad mus atlydėjo soc. darbuotoja. Situacija, žinoma labai aiški, aiškios ir šeimos nepritekliaus problemos, tikiuosi, pastangos jas pašalinti, bus pakankamai stiprios ir vieną dieną ims pildytis visos kitos Lauros svajonės.. 
Pamačius triušiuką, pirmą kart Lauros veide išvydau kažką panašaus į šypseną. Akivaizdu, kad geriausi draugai šiai mergaitei tikrai ne žmonės...Atsargi ji buvo su mumis, tirianti labiau viską, kas vyksta.. Ir tik suspaudusi rankose mažą gyvūnėlį, veidas tarsi atsirakindavo. Akimirkai. 

Skubėjo Laura dėti atgal naująjį draugą į narvą, atsisveikinti su mumis, neštis namo augintinį ir tada, likus vienu du pradėti tikrąją pažintį... 



Toks jausmas, kad mes buvome pageidaujami-nepageidaujami įsibrovėliai į jos pasaulį. Nedrąsi Laura, akivaizdžiai nepratusi prie žmonių ir aktyvaus bendravimo.. Gyvenanti savo sodyboj, vidury miškų, draugaujanti su gamta.. Manau, tai ir buvo pagrindinė priežąstis dėl ko ji taip norėjo triušio- jai reikia draugo. Abejoju ar dažnai Laurą aplanko kiti vaikai, todėl pagrindiniai jos draugai ir yra visi ūkio gyvūnai- šuo, keli katinai, karvutė... Matyt todėl ji saugiausiai ir jaučiasi apsupty savo aplinkos ir yra atsargi su atvykėliais... Tiesiog jaučiau, kaip Laurai palengvėjo, kai mes ėmėm pokuoti vaikus atgal į mašiną ir keliaut savais keliais, pagaliau ji galės ramiai pasidžiaugt naujuoju gyventoju ir draugu. 

Išbildėjom iš vienkiemio, sugrąžinę ten gyvenantiems žmonėms įprastą ramybę.. 
Visokių minčių kilo po to apsilankymo. Aišku, gera, kad svajonę pavyko įgyvendinti, smagu savo vaikams parodyti ką reiškia padėti kitam.. Vaikai liko labai patenkinti ir visą kelią zyzė su vienu klausimu: kada vėl važiuos pas Laurą į svečius?
O man tiesiog spengė gyvenimo neteisybė prieš akis. Graži, tyli, miela mergaitė, pasmerkta labai labai abejotinai ateičiai. Esu girdėjusi ne vieną sėkmės istoriją apie tai, kaip nepasiturinčių šeimų vaikai "išeina į pasaulį" ir nuveikia daug didelių darbų.. Tačiau, o kiek tokių neišeina? Kiek lieka gyventi savo sodybose be elementarių sąlygų, tinkamų žmogui gyventi..Augina savo vieną karvę ir šimtą kačių, nesvajoja apie geresnį gyvenimą, apie keliones po platų pasaulį, apie milijonus nuostabių dalykų, kurie taip ir liks nežinomi... Kai pagrindinis dienos darbas- apeiti gyvulius ir už kelis pašalpos litus nusipirkti butelį.. Kuo kalti vaikai, gimę tokiose šeimose? Kuo mano vaikai ypatingesni ir kodėl jie turėjo teisę gimti šiltuose, kvepiančiuose namuose, kur iš krano bėga karštas vanduo, o lentynos lūžta nuo naujausių knygų ir žaislų? Kai kojytės apautos ne guminiais geltonais botais, o šiltais kailiniais batukais iš naujausios kolekcijos.. Kuo Laura kitokia? Kodėl mano vaikai eina į būrelius, lankys mokyklą ir tikiuosi, baigs mokslus.. Kokios galimybės Laurai pabaigti Vilniaus Universitetą? Ir ne tik jai.. Tokių vaikų gyvena tūkstančiai. Apie kuriuos mes nieko nežinom, o dažnai ir nenorim žinoti. 
Mane kaip visada, po tokių išvykų apima labai filosofinės mintys. Norisi kažką keisti, kad taip nebūtų. Suaugę, taip, jie patys savo gyvenimo šeimininkai, gali nuspręsti kaip jiems būti. Bet vaikai, kodėl jie neturi pasirinkimo laisvės? Štai pamojo likimo pirštas gimti šeimoj, kurioj geriau niekam negimti ir turi gyvent. Ir pasiskųsti nelabai kam gali..

Iš visos širdies tikiuosi, kad Lauros šeimoje problemos trauksis, viliuosi, jog tai, apie ką mažoji girių fėja svajoja, ims pamažu pildytis, kad jos laukia graži ateitis, būtent tokia, kokios ji nori.. Tikriausiai, šiandien tas triušis bus vienintelis gyvas sutvėrimas, kuriam bus patikėtos kitos, didesnės Lauros svajonės..

O vaikų svajones nors vežimu vežk puslapyje www.vaikusvajones.lt 


Apkabink mane, gyvenime..





- Labas, Indre, tai ryt, kaip tarėmės, gerai? Pasuk kai prisiparkuosi, ateisiu Tavęs pasitikt.
- Gerai, būsiu. Atvažiavusi paskambinsiu. Irma...?
- Aha?
- Bet aš būsiu griežta ir kieta. Tokiose situacijose paprasta suskysti. Aš to sau leisti negaliu, antraip kontrolė iš mano rankų negrįžtamai pasitrauks. Aš esu kieta, gerai?
- Gerai, Indre. :) Iki pasimatymo.

***

Rytas minkštutėlis savo drėgnu oru. Dangus, kaip ir pridera spaliui- apsiniaukęs be prošvaisčių. Važiuoju susitikt su Irma ir jos mergaite. Esu melomanė, bet muzikos mašinoj tą rytą tiesiog nekenčiu. Noriu visiškos tylos. Dreba kojos. Rankos irgi. Plaukų galiukai bando įsikibt vienas kitą, kad būtų drąsiau.
Ak.. tie plaukai.. Moters grožio nulėmėjai... 
Prisiparkuoju. Turėčiau skambint, bet neturiu su kuo. Pasirodo, palikau telefoną namie. Absoliutus keistumas, nes telefono niekad nepalieku. Visada prieš išeidama iš namų dar pasitikrinu ar viską pasiėmiau..

Einu pagal nuojautą ir ieškau Irmos su dukryte. Prie procedūrinio stovi moteris su vaikiška kaldryte rankose.... Pasisveikinam, Irma truputį paaškina kas vyksta. Mažylei šiuo metu padaryta narkozė- to reikia, nes vaistai leidžami į stuburą, bet koks judėjimas yra blogai, todėl tenka vaikutį užmigdyti...
Rezgu mintis ką sakyti, apie ką kalbėt, bet niekaip negaliu atplėšti akių nuo piešinio ant procedūrinio durų su užrašu "šypsena"... Kaži ar kas ten eina šypsodamasis... Matyt  mažieji pacientai šypsodamiesi užmiega ir tolimesni tetų daktarių veiksmai lieka apkloti minkštu anestezijos sapnu.. Bet kuriuo atveju, linksma procedūriniam nebūna...
Neilgai trukus durys atsidaro.. Mažoji miega ir gydytojos su visa lova stumia ją į palatą.. Dar kiek laiko ji miegos, o tada atsibus po narkozės.. 
Seku paskui. Jaučiu, kaip mano inkstai atsirado gerklėj, širdis nukritusi į kulnus, o pirštuose įsmigo po nematomą adatą. Pradeda skaudėti galvą..

Po kiek laiko Aistė nubunda.. Galvos kelti staigiai negalima- ims pykinti.. Mažoji nuo narkozės apdujusi ir verksminga.. Bet neilgtrukus viskas praeina.. 
Irma nueina į gretimą palatą pasiskolinti arbatinuko kavai.. Lieku viena su Aiste, kuri žaidžia Ipade Angry birds'us... Žiūriu į ją ir kalu save prie kryžiaus... Aš gailiu savęs, kai man skauda galvą, laukiu užuojautos kai susergu... O jei vaikai įsitaiso slogą, ką jau kalbėt apie temperatūrą, tai tuoj į dangų nustatau kenčiančios aukos veido išraišką ir mintyse klausiu "už ką gi man tokia nelaimė, vėl namie snargliai,  kosuliai ir paracetamolis".... Jaučiuosi gerokai kalta dėl tokių savo minčių..
Nežinau kaip Irma tai pakelia. Tokiose situacijose būna skirtinga reakcija.. Kai kas gaili mamos, kaip ji visa tai ištveria?.. Nėra nieko baisiau, kai vaikas serga.. O čia, leukemija.. Kai kas galvoja, kad nėra ko užjaust mamą, juk kenčia tai vaikas? Jam juk sunkiausia... Ir išties, žiūriu į Aistę ir stebiuosi, kaip ji taip neša tą kryželį ant savo mažos nugarytės, subadytos adatomis.. Nesiskundžia, kad skauda, kad nenori.. Tiesiog daro tai. 
O Irma, mama vaiko, kuriam nustatyta ūmi leukemija, man verda kavą.. Laikosi puikiai. Susitaikė? Galbūt. Apsiprato ir su diagnoze, ir su tyrimais bei pasveikimo tikimybėm... Bet žmogus taip jau sutvertas, kad, jei nutinka kas gero, klausiam, kodėl ne man? Jei blogo- kodėl man? Irma, panašu, tokio klausimo nekelia. Tiki, kad viskas bus gerai, tiki gydytojais, medicina ir negalvoja apie tai kas būtų, jeigu būtų..
Fiksavau aparatu esamą laiką, Aistės dieną.. Kai sužinojau kur teks fotografuoti ir kokiomis aplinkybėmis, man vaizduotė piešė labai liūdnas nuotraukas... Bet ištiesų, Ūminė pre-B limfoblastinė leukemija nėra galutinė diagnozė. Tai yra pakeičiama, išgydoma, išjaučiama, gal net savotiškai pamirštama... Onkohematologijos skyriuje jaučiausi, tarsi matyčiau tvirtą vientisą komandą: mamų, vaikų, gydytojų. Jokios savigailos, visi vieni kitiems paslaugūs, geri.. Visi pergyvena vieni už kitus, jei nesiseka ligos nugalėti.. Visi džiaugiasi mažytėmis pergalėmis..
Trys vaikai, trys maži gyvenimai nė nespėję dorai prasidėti, iš to skyriaus išvažiavo karsteliuose, kol Irma su Aiste ten lankėsi... Bet tai ne rodiklis, jog taip nutiks visiems vaikams. Šiais laikais leukemija labai labai stipriai įveikiama. Todėl tikėjimas tiesiog tvyro visame kame.. Tiek palinkėjimuose vieni kitiems prieš procedūras, tiek žaidimų kambary, tiek išvykstantiems ar atvykusiems naujokams į skyrių... Optimizmas kaip dienos šviesa. Gal vakarais, kai mažieji nugalėtojai užmiega, o mamos lieka vienos su savim, kyla visokių minčių.. tačiau, kai ryte jų vaikai nubunda ir sveikina naują dieną, geros mintys vėl išaušta ir neapleidžia..
Aš stebiuosi Irmos stiprybe.. Būtų man taip, imčiau savęs gailėt, turbūt, be sustojimo... Jei Dievas yra, norėčiau sužinoti ką jis galvoja, žvelgdamas į onkohematologinio skyriaus vaikų akis. Suprantu.. Dievas man neatsakys ir juo labiau nesiteisins.. bet labai nuoširždžiai tikiuosi, kad jis bent pats sau turi atsakymą, kodėl visa tai vyksta... Suaugę.. na, būna jų ne itin gerų, tegu jie bus nuodėmingi, paklydę avinai... Bet vaikai? Kodėl jiems tokia patirtis? Turbūt Dievas turi į tai atsakymą... 
Būnant su Irma ir Aiste, kitais vaikais, bei jų mamomis, nepastebėjau nė vieno kaltinamo žvilgsnio, nė vieno kodėl.. Tiesiog tokia yra ši diena, tokia yra patirtis.. Ir mamos su savo vaikais ją kantriai neša.. Vieni kitiems padėdami, paguosdami, kalbėdamiesi.. besidalinantys ankštam žaidimų kambary vieta agregatui, kurį turi kiekvienas vaikas, jei jam taikoma chemoterapija.... Visus kaip ištikimas draugas lydi stovas su aparatu, kantriai skaičiuojančiu kiekvieną cheminių vaistų, sulašančių į veną, lašiukus... Pats vaikas žaidimų kambary užima turbūt mažiau vietos, nei šalia jos stovintis įrenginys...
Nors mūsų Lietuva ir svyruoja vis ant tos nelemtos krizės ašmenų, vis skaudžiai eina per pačią briauną, nežinia, kada perpjausiančią gyvybiškai svarbias arterijas, bet, visas gydymas daugumai vaikų yra nemokamas.. Didžiuojuosi tuo ir džiaugiuosi... Tačiau, o dangau, jei tenka gydyti vaiką vaistais, kurie nėra kompensuojami...Arba jei reikia ligoniuką parsivežti iš užsienio į namus.. Tam samdomas reanimobilis.. Kalbėt reikėtų ne šimtais, bet tūkstančiais ir jų dešimtimis pinigų... 
Nenoriu naudotis proga, bet tą padarysiu. Prieš Kalėdas, visokių gerumo akcijų būna tiek daug, kad apraibsta akys nuo telefono numerių, kuriais skambinant, paaukotume kelis litus onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams... Nenoriu gadinti Jūsų regėjimo... iki Kalėdų dar yra laiko.. Bet, jei netyčia Jums ant peties nusileistų gerumo fėja, siūskite ją tiesiai čia: 
Labdaros ir paramos fondas "Mamų unija"
Danske bank a/s filialas Lietuvoje
banko kodas 74000
SWIFT kodas SMPOLT22
A.s LT517400032266923810

Kiekvienas litas, pervestas gerų žmonių, nukeliauja tiesiai mažiesiems į venas vaistų pagalba...


Praėjus daugiau nei porai valandų nuo atvažavimo į Santariškes, man taip ėmė skaudėti galvą, kad pradėjo pykinti...  Irma sako, kad tai nuo įtampos, anksčiau buvo ir jai taip, dabar- pasitaiko rečiau.. Mažoji Aistė žaidė savo žaislais, kai aš tuo tarpu maniau išsitaškysiu į dalis nuo visų vaizdų ir jausmų kartu sudėjus...
Ne be reikalo sakiau, kad ten visi gyvena gražiais jausmais...  Gydytoja, pakeitusi Aistei chemijos švirkštus, atsisuko į mane, "Tai Tau skauda galvą?"... Apsidairiau, lyg kreiptąsi į mane. Linketėjau ir man buvo liepta sėst kėdėn... Sudribau joje, nes laiko liko nedaug, iki mano smegenys pakibs ant ligoninės sienų.. Nors vaidinau visiškai šaltą ir ramią, ištiesų galvą taip skaudėjo, kad kiekvienas judesys kėlė tik dar didesnį skausmą.. 
Gydytoja suleido nykščius man į pakaušį, smilkinius, kaklą.. Spaudė taip, jog įspėjau, -tuoj vemsiu. Po minutės tokio spaudimo pirštais, galvos skausmas dingo. Ranka nuėmė, tikrąja to žodžio prasme.... Štai kame svarbu.. Kad ten žmonės visi geri, kad kito skausmą kažkaip keistai per save jaučia, kad nori padėt, kad džiaugiasi, kai skauda kažkam mažiau... Gyvenime to nedaug besutiktume, o va Onkohematologijos skyriuj- nors vežimu vežk.

Aš tikiu, kad žmonės iš prigimties yra geri.. Padėkime norintiems padėti rasti tuos, kuriems tos pagalbos šiandien labai reiktų..



Fotofilmuką apie dieną, praleistą su Aiste rasite paspaudę "čia"





Toms, kurios laukė su manim eilėje..


Sugedo mano mašinos stoglangis..
Iš laiptinės pavogė Domo triratuką..
Mano siuntinys užstrigo muitinėj, o jo skubiai reik...
Galėčiau dar pavardint kiek dužo indų, kiek kur kas pavedė, nepadarė kas buvo žadėta ir t.t.
Vyras vis pabumba, kad kaip čia mums nesiseka, kaip viskas negerai...
Aš visada, visada jam atsakydavau vienodai: " mes esam super laimingi ir mums super sekasi. Esam sveiki, turim gražius namus, turim du puikius berniukus, kurių visos ligos baigiasi kosuliu ir bėgančia nosim.. Turim savo brolius, tėvus.. Atėjo pavasaris ir laukia nuostabiai gera vasara, ko gi čia skųstis? Gyvenimas tiesiog puikus"...
Bet va kai diena dienon vis pradeda po kokią nesėkmę nutikt, po dvi, tris dienoj.. Pradėjau įtikėt, kad gal tikrai kažkokie mes nesėkmingi esam..


Prieš porą dienų buvau Santariškėse, Onkologijos klinikose. Profilaktiniam pasitikrinimui pas mamologą.. Važiavau vėluodama pas gydytoją.. Numečiau kažkokioje aikštelėje mašiną, bėgu tekinom, skubu.. Įlekiu visa suplukusi į registratūrą. Ir girdžiu, kaip mano galvos laikrodyje sustojo rodyklės. Tylu. Matau žmones, jie kalba kažką, matau, kaip registratorės varto kortelių lapus, kaip rašo tušinuku gydytojos kabineto numerį.. Matau, kaip kalba vyriškis mobiliu telefonu, bet garso jokio. Tyla. Kaip nebyliam kine.
Einu link gydytojos kabineto. Prie jo būsim penkios moterys. Dvi pagyvenusios, viena apie keturiasdešimties ir mes, dvi bendraamžės su kita mergina.. Atsistoju ir atsiremiu į sieną. Užsižiūriu į stende esančius raginimus tikrintis sveikatą, į lankstinuką, skelbiantį apie tabako žalą.. kai pajuntu, jog mane kažkas stumia.. Atsisuku- gydytoja stumia ranka, nes nori pravažiuoti medikai su ligoniu lovoje, o aš pastojau kelią.. Pasitraukiu.
Į kabinetą įeina viena iš mūsų penkių. Vyresnioji. Po gal penkiolikos minučių išskuba ieškodama kito kabineto.. Praeidama tyliai kažkam palinki "sėkmės"..
Pas gydytoją pakviečiama mano bendraamžė. Aš vis lieku koridoriuj laukti savo eilės..  Šalia manęs sėdinti moteris vis taisosi skarutę ant galvos, tarsi slėpdama kažką.. Kitam stende skaitau prof. K.Prunskienės parašytus žodžius, kad "nepasiduotume, kad įveiktume ligą, kad mes stipresni".. Paradoksas, kai ji pati tik atsigavusi po insulto ir matyt ilsisi viename iš klinikos palatų tik gal kitame korpuse..
Šienauja ta liga mus. Ir nelabai daug galime įtakoti šį procesą.. Vieni iš kabineto išeina su ašaromis akyse, kiti tiesiog išlekia, net durų neuždarę, net neatsisukę.. Kas žino, kokį šios gyvenimo loterijos bilietą ištrauksim kievienas iš mūsų...
Išeina mano bendraamžė. Nežinau, gal taip priimta Onkologijos klinikoje, bet ir ji palinki visoms "sėkmės" ir nueina koridorium.. Pakviečia mane. Delnai drėgni nuo šalto prakaito. O kas žino, ką pasakys man? Dabar tik nuo šios gydytojos žodžių priklauso, esu laiminga aš, kaip vis kartojau vyrui, ar, visgi tas mano vyras teisus.. mums nesiseka, viskas griūna, krenta, lūžta?...
Gydytoja jauna, klausia kas mane čia atvedė.. Kai pasakau, kad atėjau pasitikrinti, vedina pačios rūpesčio savo sveikata, beigi paskatinta daugybės rožinių kaspinų,  Agnės Zuokienės ir šimtų nelaimingų istorijų, kurias girdžiu iš pažįstamų.. Gydytoja nusistebi, sako, kad pas juos tokių pacientų nėra daug.. Kaip bebūtų gaila, dauguma yra vėluojantys, tiek su diagnoze, tiek ir su gydymu..
Tikrina mane, daro echoskopą. Garso vis dar nėra. Nebylusis kinas tęsiasi. Laikrodis mano galvoje, vis stovi.. Matau šešėlius kažkokius echoskopo ekrane. Matau, kaip tie šešėliai atsispindi gydytojos akinių stikluose. Gaunu ženklą, kad patikrinimas baigėsi, prašo prieit prie stalo. Ir pasirašyti. Padedu parašą, kad man atiduotas išrašas su diagnoze: "sveika". Tada "įsijungia" gydytojos balsas: "Gražių švenčių ir linkiu čia lankytis tik profilaktiškai". Tik tak.. pajudėjo rodyklės...


Išeinu į koridorių, kuriame laukia dar naujai atėjusios trys moterys. Sustoju, palinkiu ir aš visoms sėkmės.


Pavasarėja. Aš gyva. Šiandien aš esu sveika. Šiandien turiu du sveikus vaikus. Šiandien turiu nuostabų vyrą ir mano šeima, nors kartais ir padrebinama visokių kvailų ir nereikšmingų "vėjelių" yra tvirta.
Nežinau po kokiomis diagnozėmis padėjo parašus tos kitos moterys, kurios lankėsi pas gydytoją prieš mane ir kurios lankysis po to, kai aš išėjau.. Tai loterija, kurioje kažkas ištraukia bilietą su laimėjimu. Laimėjimu gyventi ir mylėti, būti su artimaisiais, skristi saulėtomis gatvėmis namo, apsikabinti saulėtus vaikus, laukti vyro, grįžtančio iš darbo su saule širdyje.
Tai yra didžiulė priežąstis būti laimingai. O apsilankymas pas gydytojus- labai gera proga prisiminti ir būti dėkingai, kad šiandien taip jaučiuosi ir kiek daug gyvenime turiu...
Gal, vieną dieną, ateis laikas, kai profilaktiškai pasitikrinus, suprasiu, kokia laiminga aš šiandien buvau, kokia labai laiminga...



Su visu glėbiu geriausių linkėjimų toms moterims, kurios lankėsi ir lankysis pas gydytojus.




Čia laikas sustoja...


Tiek daug turiu parašyti ir kartu nė nežinau nuo ko pradėt..
Su Lina TAI planavome labai seniai.. Ji- dviejų nuostabių dukryčių mama.. Mėgaujasi motinyste, šeimyniniu gyvenimu, tačiau žinia apie trečią nėštumą sukėlė nemažai minčių...
Laukimas buvo lengvas ir gražus. Nes pati Lina graži. Mažutė kaip paukštukas, gera iki negalėjimo, švelni ir jautri.. Iki pat pabaigos stengėsi išjausti kiekvieną laukimo akimirką.. Tai sujudantį kūdikėlį, tai suskaudusią nugarą, tai baimės ir nežinios minutes..
Kai pasisiūliau įamžinti gimimo akimirkas, nebuvo dvejonių, diskusijų ar sąlygų. Tik abipusis pasitikėjimas.
Kadangi Linos abi dukrytes padėjo pasitikti jos draugė, šį kartą taip pat su Lina turėjo būti ji.. Bijojome, kad neleis gimdymo namuose būti ir man, visgi, šventas laikas.. Dar paskutiniais laukimo mėnesiais Lina klausė savo akušerės, ar būtų galima, kad gimdyme dalyvautų du žmonės.. Akušerė pasakė- jokiu būdu, nebent, būtų galima keistis- pradžioj- jos draugė, vėliau aš..

Laikas eina kaip tiksinti bomba. Susitariame, kad skambins jei tik prasidės bent menkiausi požymiai, kas žino kur tuo metu būsiu.

Su šeima suplanuojame atostogas. Ir koks sutapimas- Lina skambina, sako, lyg kažkas vyksta, lyg ne.. Visgi, išvažiuoju, išgavusi pažadą, kad jei ką, ji man tuoj pat skambina ir aš iš bet kurio kampelio skubu kaip galiu pas ją..
Išvažiuoju atostogauti palikusi klaustuką, na kada, kada gi tai įvyks, spėsiu ar ne? Taip norėjome mes įamžinti tą stebuklo atėjimą, tą nuostabų, neišpasakytą momentą..

Ketvirtadienis. Lina vis dar laikosi.. Su šeima svarstome, važiuoti namo, ar dar vieną dieną praleisti sodyboje.. Galų gale nusprendžiame važiuoti namo.. Grįžtam, išsikrauname daiktus, aš su Domu dar į parduotuvę nuvažiuoju- mat po atostgų šaldytuvas namie kaip po atominio karo.. Apsiperkam, sėdam mašinon, skambina Lina. Lyg kažkas vėl vyksta, lyg ne.. Laukiam toliau.
Pakeliui su Domu dar užvažiuojam į kitą parduotuvę prie namų, nes pamiršome keletą prekių nusipirkti. Telefoną netyčia palikau mašinoje.. Grįžtam atgal- penki praleisti skambučiai. Linos.
Skambinu vyrui, susakau kas ir kaip. Numetu mašiną vidury kiemo, vyras ateina pasiimti pirkinių ir Domo, o aš per mili sekundės dalelę nubėgu pasiimti drabužių persirengimui ligoninėje ir fotoaparato..
Parlekiu strimgalviais į mašiną ir spaudžiu kiek galiu.. Mano mašina greita ir galinga. Konstitucijos prospektu spaudžiu neleistiną greitį, meldžiu, kad tik nepasitaikytų raudonos šviesos ir kelių policija. Prie šviesoforo stoviu- dirsteliu į laikrodį.. Galvoju- kada jau gims leliukas. O gal jau gimė? Jei ne, tai kada gimtų?
Pastatau mašiną.. Įlekiu į ligoninę.. Linos draugė jau laukia.. O pačią Liną tikrina ar čia jai pradžios pradžia, o gal tik baimės akys didelės? Priėmėja nepasirodo labai drauginga.. Ir.. O varge.. Kai Lina paprašo, ar negalėtume būti gimdyme dviese-gauna griežtą ne. Nei keistis, kaip buvo žadėta, nei būti ir man- NEVALIA. Jokių bet, jokių gal...
Stovėjau savo kuprinę apsikabinusi ligoninės koridoriuj..Širdy raudojau.. Jaučiausi kaip kątik egzamino neišlaikiusi mokinukė..  Graudu. Tiek laukta buvo, tiek planuota, tiek tikėtasi. Vieno "NE" dėka visi lūkesčiai sudužo. Priėmėja leidžia eiti tik vienai iš mūsų... Eina Linos draugė, su ja sutarta jau iš anksčiau, su ja juk gimė abi kitos dukrytės..
Patikrinimas- gimdymas jau įsibėgėjęs, skubiai reikia į gimdyklą.. Lina vežama su liftu.. Visa balta, kaip popierius. Laiko rankose didžiulį pilvą, žiūri skausmo pilnomis akimis, dejuoja.. Tyliai pasako: "aš negaliu nieko pakeisti..".
Užlipu į trečią aukštą, kur yra gimdyklos. Man neleidžiama net į koridorių įeiti. Stoviu ir tiek. Nežinau kodėl nusprendžiau stovėti.. Girdžiu akušerės balsą, girdžiu kažkur verkiantį kūdikį.. Dužo, sudužo visos mūsų svajonės, noras įamžinti, noras turėti prisiminimą..
Nepajutau, kaip bestovėdama koridoriuj nusirengiau suknelę, persiaviau basutes.. Stoviu ir laukiu nieko.
Išeina akušerė. Ta pati, kuri vos prieš dešimt mėnesių padėjo mano mažiausiąjam ateiti į šį pasaulį.. Žinoma, ji neprisimena manęs,- juk per dieną jos rankos būna pirmosios, ne vienam kūdikėliui kurios jį sutinka .. O aš ją pamenu. Gera, be galo jautri, labai rami ir kelianti besąlygišką pasitikėjimą..
Išeina į koridorių.. Man tyliai, ramiu balsu sako: " na, jei jau tarėtės, užeikit..."
Drebu kaip epušės lapas. Ištraukiu fotoaparatą, virpančiais pirštais reguliuoju nustatymus.. Matau Liną. Matau jos skausmą. Matau jos didybę. Nebylią. Sugniaužtus iš skausmo pirštus. Baltą veido odą ir akis. Dideles, ramias, susitaikiusiais su akimirka.
Viskas vyksta kaip filme- ramiai, nuosekliai, sklandžiai... Sąrėmio metu Lina bando stumti. Viską stengiuosi fiksuoti, nors, neįsivaizduojate kaip tai sunku.. Matau tokią trapią mergaitę, sumerktomis nuo skausmo akimis ir taip norisi bent dalelę tos kančios prisiimti sau. Puikiai suprantu ką ji išgyvena kiekvieną sekundę.. Taip noriu padėti, noriu saujomis susemti kiek galiu to skausmo, kad tik jai būtų lengviau.. Iš paskutiniųjų susikaupiu ir bandau fiksuoti stebuklą.. Lina laikosi draugės rankos. Geroji daktarė vis stebi eigą, tai liepia kvėpuot, tai stumti.. Ir.. matau kaip TAI įvyksta. Mažas kūdikis, tik ką buvęs kažkokiam mums nesuvokiamam pasaulyje, gimsta. Viskas. Jis jau čia. Akušerė kuo ramiausiai daro tai, ką puikiai išmano. Be jokio streso, visiškai užtikrinta ir atsipalaidavusi... Jos ramybė užkrečia pagaliau ir mane. Suvokiu, jog kątik gimė naujas žmogus.. dar vienas, mūsų benykstančios šalies pilietis... Manau, suprasite, jei pasakysiu, kad apibūdinti tą situaciją tiesiog negaliu.. Nėra tokių žodžių.. Tiesiog vienas didelis jausmas. Tokios begalybės, tokios jėgos, tokio stebuklo..
Palaukiau kol mažiuką nuprausė, suvystė, aprengė, kol Lina pirmą kartą jį pamaitino ir galiausiai- tyliai išėjau, palikusi juodu netrukdomai mėgautis artumu, pažinties akimirkomis..

Be galo, be galo, be galo esu dėkinga akušerei, kuri visgi leido visa tai įamžinti. Nežinau, ar ji pati iki galo suprato, kiek tai mums su Lina buvo svarbu..
Išėjau iš ligoninės į nuostabiai šiltą birželio naktį.. Nepajutau, kaip nuo visko ėmė riedėt ašatos.. Gal dėl patirtų išgyvenimų, gal dėl to, kad sukilo mano pačios patirties akimirkos, bet su visom ašarom išriedėjo ir laimė, dėkingumas, pasididžiavimas motinyste..Buvome vienos moterys gimdykloje, iki nuogumo visos tokios pat. Gal dėl to tas ir ryšys bei supratimas, nežinau..

Grįžau namo  su milijonu minčių.. Gyvenau Lina, jos skausmu, mažulyčiu, kątik gimusiu jos kūdikėliu .. Norėjau išverkt balsu visus patirtus jausmus.. Taip buvo gera apsikabinti savo pačios du miegančius sūnus įžengus į namus..
Gyvenu Lina ir jos kūdikiu vis dar- tvarkydama jos nuotraukas, paskambindama jai, rašydama šias eilutes.. Tiesiog.. Mes turime daug nuotraukų- gražių ir nelabai, bet tokių, kokias padariau Linai- turi labai nedaug žmonių.. Yra nemažai kadrų, skirtų tik jai vienai vienintelei.. Kažkada, būdama žilagalve močiutėle, laukdama, kaip gims jos anūkai ar proanūkiai, ji galės vartyti nuo laiko pageltusias šiandienos nuotraukas ir vėl išgyventi tai, kas kątik nutiko..

Visgi.. Mes gimėme vieni. Ir mirsim vieni. Ir tik, besilaukiančios moterys išgyvena tą palaimingą, stebuklingą metą, kuomet yra ne vienos tikrąja prasme...Tai stebuklas, dievaži.

Fotofilmuką galite rasti paspaudę čia.