Kazuko aoki

Kai sugenda kompiuteris tai gali būti gera proga išmokti... siuvinėt :)
Įkvėpta vienos siuvinėtojos, kuriančios turbūt gražiausius kūrinius, pabandžiau ir aš...

Jei dar visai neseniai kas nors man būtų pasakęs, jog pabandysiu siuvinėti- garbės žodis, tam žmogui būčiau nusijuokusi tiesiai į akis. Bet, kaip sakau, niekas nevyksta be reikalo.. Vaikai supylė mano kompiuterį sultimis, teko vežti pas meistrą.. Stojo visi mano darbeliai-malonumai... o, bet , tačiau- tai proga kažko naujo išmokt. Nebegaliu tiesiog ramiai būti. Taip įdomu naujos veiklos, nauji atradimai.. Va, išsiuvinėjau paveiksliuką. Tik dabar suprantu kiek tai kantrybės, kruopštumo reikalauja. Koks tai puikus nervų raminimo būdas! Ką jau kalbėti, kad galima išsiuvinėti bet ką, sušildant išsiuvinėtuosius daiktus savo kūryba, paliečiant naujomis spalvomis, įkvepiant naujam "įvaizdžiui"... Supratau ir kodėl dauguma siuvinių nėra parduodami. Yra daromi arba sau, arba dovanoms.. Nes sunku būtų rasti tą materialią išraišką įdėtam triūsui.. Taip pat ir dovanoti tokį dalyką gali ne bet kam, o tik tam kas vertins ir mylės.
Siuviniai trokšta būti mylimi.