2016 ateina...

Vajej, koks pilnas internetas išminčių..Kas autorius cituoja, kas savo prozą kuria. Kažkas linki, kažkas pasižada ar atsiprašo...
Prisimenu, prieš daug metų, sutikau Naujus Metus. Mieste. Mašinoje. Viena. Stebėjau ne tiek šventinius fejerverkus, kiek žmones- poromis ar būreliais, linksmus, pasipuošusius, besijuokančius, užvertusius galvas į dangų, kuriame sproginėja įvairiaspalvė ugnis. Ir buvo taip suknistai liūdna. Ir aš norėjau būti šventiškai pasidabinusi, graži, laiminga ir svarbiausia, kad mano ranka šildytųsi kitame, dideliame delne. O gal net pati šildyčiau sušąlusius mažus pirštukus.
Praėjo ne vieneri metai nuo to "nutikimo". Tačiau kasmet vis prisimenu tą tuomet išgyventą baisią vienatvę. Ir kai tai atminty atgimsta, visada apsidairau- "o kas šiemet mano vaizde kitaip?" Vyras reguliuoja muziką, vaikai abu renka grybus "Mario žaidime" (viršijo leistą žaist laiką, bet tiek to, šiandien juk šventė). Ūkas pučia šilumą per savo suplotą nosį ir sapnuoja dešimtą sapną (jis labai pavargo miegot, todėl iš nuovargio vėl užsnūdo)... Ant Kalėdinės eglutės supasi vaikų "pagaminti" žaisliukai. Po svetainės komoda matau pariedėjusį katės kamuoliuką. Uch, rašau čia, o reik eit kažką gaminti šventiniam stalui...
Kontrastas tarp to, kas buvo ir to, kas yra- didžiulis.
Kažkas sako, kad vienatvę reikia prisiaukinti, su ja susidraugauti ir negraužt savęs dėl to..
Gal tame irgi yra tiesos. Džiaugiuosi, kad mano istorija pakrypo kitaip. Bet manau, svarbiausia, kad kai apsidairai aplink save- vaizdas, kurį išvystame, mus džiugintų, suteiktų tokio ramaus tingulio jausmą- kuomet viskas taip gerai gerai..
To ir linkiu.

Su artėjančiais,
Indrė

Praėjus šventėms...