2011 12 30




Šiemet mūsų Kalėdų eglutė labai graži..




Džiugas, nuo žodžio džiugesys..





Artėja, artėja tos Kalėdos...


Ir kas pasakė, kad turint du sūnus negalima kept Kalėdinių meduolių? Visas šitas procesas tikrai smagus, net kai virtuvėje sukasi du berniukai.. Am... na, gerai, meluoju. Procesas smagus jiems. Man buvo tikras pasiutimas visą jovalą po to tvarkyt, gramdyt prilipusią tešlą nuo kėdžių, valyt pribarstytus miltus, kovot su įsisiautėjusiais vaikais, kai sausainiai jau pašauti orkaitėn, bet jie nė nemano viso proceso baigt, anaiptol, tada prasideda naujų receptūrų paieškos :)))
Jaukių artėjančių švenčių..




Jelena




Viktorija ir Andrius




Austėja




Rudens šokėja..




Kai lieki visai vienas..

Vakar palaidojom dėdę Juozą..
Gaila, kad paskutiniu metu taip ir nesuradau laiko jų aplankyti.. Vis sakiau, paaugs Nojus, jau vaikščios, ateis vasara ir būtinai visi nuvažiuosim.. Nuvažiavom anksčiau nei planavau, tik va dėdė vaikų jau nebepamatė..
Nebuvau labai artima su juo, visgi apie vaikus dažniausiai tupinėja moterys, todėl jo žmona, teta Danutė buvo man visada labai labai gera. Priešingai nei aš, nes buvau nepaklusnus ir nevaldomas vaikas.. O Danutė visada su manim kantriai, draugiškai, kaip su lygiu bendravo.
Pamenu, tėvai atveždavo mus su broliu ir palikdavo ten paviešėt kelias savaites..Ko tik mes neveikėm: ir šieną veždavom, ir karves melždavom, ir žvejojom, ir kiaulėms ėdalą virėm, ir žąsis ganėm, šunis erzinom, kuisdavomės po visokius sandėliukus ir svirną.. Ūkis didžiulis, vienkiemis, aplink plyni laukai dirbamos žemės, gražiausios ganyklos, pilnos karvių, jautukų, arklių, pulkai žąsų, ančių, vištų, kelis šunys ir nežinia kiek katinų.. Mums su broliu ten buvo rojus. Veiklos daug, o ir mylimi buvom besąlygiškai..
Danutė su Juozu taip ir nesusilaukė vaikų ir taip gaila dėl to, nes jie vaikus labai mylėjo ir turėjo visas sąlygas juos augint.. Teta buvo matematikos mokytoja, dėdė- kolūkio pirmininkas, abu- stambūs ūkininkai ir labai labai geri žmonės. Visi juos mylėjo, visi jų namuose buvo sutinkami kaip geriausi draugai..
Taip ir gyveno jiedu rūpindamiesi vienas kitu ir savo ūkiu, padėdami tiems, kam tos pagalbos prireikdavo, mylėdami svetimus vaikus ir juos globodami tarsi savuosius..
O va prieš kelias dienas dėdė Juozas paliko Danutę vieną. Ir vakar, būnant laidotuvėse taip plyšo širdis ją matant.. Tokią sugniuždytą, tokią trapią, tokią vienišą.. Stovėjo palinkusi prie karsto, glostė dėdės sustingusią ranką, nuėmė nematomą pūką nuo jo kostiumo atlapo ir vis rymojo tyliai..
Mane taip sukrėtė ta tetos Danutės vienatvė, tas toks baisus ilgesys. "Nors sirgtų, nors iš lovos nesikeltų, bet kad tik būtų.. Juk galėjo ne šiandien, galėjo rytoj jis išeiti.. Kad tik ne šiandien.."- sakė teta. O tada nusišypsojo ir prisiminė: " kai grįždavau nuo gyvulių namo, Juozas vis sakydavo "o, mano ponia parėjo", jis mane vadino "mano ponia" "...O tada vėl su skausmu akyse ištarė: "koks visgi siaubas yra mirti antram poroje, palaidoti savo žmogų.. Išėjusiam lengviau".
Niekada apie tai nesusimąsčiau, bet juk ištiesų šeimos nariai dažniausiai iškeliauja anapilin atskirai.. Ir likusiems gyviesiems tenka iškęsti tą baisią netektį.. Ir tada pagalvojau, visi mes norim gyventi kuo ilgiau, nes nieko vertingesnio už gyvenimą neturim.. bet.. kas geriau: vienatvėje kęsti netekties sielvartą bet gyventi, ar visgi, mirti anksčiau bet apsuptam dar gyvų ir mylimų žmonių.. Nežinau ar kažkuris iš sių dviejų variantų yra "geresnis", bet kažkaip susimąsčiau, jei kas leistų rinktis, ką pasirinkčiau pati..

Kai visi išvažiavo į Bažnyčią, mes su vaikais likome namie, palaukti kol praies mišios ir tada važiuoti jau tik ant kapų,- per sunku vaikams ramiai išbūt ledinėj Bažnyčioj, o drumsti jų klegesiu laidotuvių rimtį, nesinorėjo. Ir kai namai liko tušti, prisiekiu, aš pirmą kartą gyvenime išgirdau kaip spengia tyla.
Žinot, tyla būna labai maloni, kai pavargsti, kai išjungi radiją, kai nustoja loti kaimynų paliktas vienas šuo, kai užmiega miestas, o tu sėdi terasoj su taure vyno ir mėgaujiesi tyla. Bet ta tyla, kokią išgirdau vakar.. tai klaikus spiegiantis tylus triukšmas. Toks kraupus, toks baisus. Niekada gyvenime nesu to patyrusi, maniau, kad tyla gali kelti tik malonius jausmus, bet anaiptol.. Man pasidarė taip baisu tuose namuose būtent dėl to tylos spengimo. Darganota diena už lango. Apmiręs sodas su kai kur kabančiais pavytusiais obuoliais ant šakų, namai tušti tušti, aplink kelių kilometrų spinduliu nė gyvos dvasios, jokio miesto gaudesio, jokio mašinų burzgimo, net vėjo vakar nebuvo, kuris keltų bent kokį garsą..  Tik rūkas lauke ir spengianti tyla troboj. Aš tai ką, po laidotuvių susirinksiu vaikus ir grįšiu namo, į Vilnių.. O Danutė?
Per gedulingus pietus ji man išsitarė: "dabar man bus labai blogai. Išgyvenau daug sunkumų gyvenime, bet taip sunku, kaip bus dabar, dar nėra buvę.." Ir ji tokia teisi.. Kraupu pagalvoti, kaip ji, po gedulingų pietų grįžo namo, atsirakino trobos duris ir ją pasitiko ta baisi baisi tyla.  Kažkur, toli nuo mūsų visų, Žemaitijos lygumose, vidury derlingų laukų stovi vienišas namas, kuriame savo lemties laukia tokia pat vieniša mano geroji teta Danutė...

O man gaila garbanų... :(

Pažiūrėkit, ką aš padariau...
Vyras spaudė mane, spaudė, kad reikia Domui kirpt plaukus, kaip čia jis atrodo, kaip mergaitė.. Spaudė ir vėl spaudė.. Kol galų gale pasidaviau..
Domo reakcija buvo štai tokia:
Na, numojom ranka, nenori, tiek jau tos.. Kol vieną dieną jis ėmė tiesiog reikalauti, kad nori apsikirpt: "mamyte, kada eisim į kirpyklą, Benas iš darželio tai apsikirpo ir aš noriu..."

Jei jau vaikas prašo, o vyras vis spaudžia, kągi, užsirašėm, nuėjom ir.. Domas baisiai didžiuojasi savo nauju įvaizdžiu, o man... o man.. vistiek gaila garbanų..




Ruduo įsibėgėja..

Traukiam kailines kepures..

Živilė

Pamažu lukštenau ir ji man galų gale pasidavė..


Kostas

Siaubingai jaudinausi prieš šią fotosesiją, nes vyro portreto nebuvau nė kart fotografavusi.. Iškart Kostui pasakiau, kad gali man nieko nesigauti, bet jis vistiek liepė bandyt... Kągi, pabandžiau.. Juk ne kasdien pasitaiko fotografuoti vyrus, šioks toks iššūkis, arne? :)
Kai jis kalbėjo, norėjau, kad niekada nenustotų, koks nuostabus tas jo balsas.. Kad padainuotų, paprašyt nedrįsau..

Turtinga mano skrynelė

Pirmą kartą Daiva man parašė dar pavasarį, su klausimu ar nefotografuoju krikštynų, mat jie numatę savo mažiukės šventę.. Tada, drebančiomis rankomis atsakiau, kad fotografuoti krikštynų anei kaip negaliu, nes dar nesu to dariusi ir tiesiog nedrįstu.. Pasiūliau susirasti tikrą fotografą ir džiaugtis profesionalo darbu, o aš galėčiau būti nebent kokis antraeilis fotografuotojas be įsipareigojimų- jei koks kadras payktų, puiku, o jei ne, niekas ant manęs nepyktų, nes visgi pagrindinis fotografas imasi viso šio darbo, o aš tik šiaip, pasibandymui be įsipareigojimų :).
Susirado tie žmonės gerą fotografę, kurios atsiklausė ar ji neprieštarautų jei ir aš pabandyčiau pasipraktikuoti, jokiu būdu nesimaišydama ir pan, na, bet fotografė nesutiko.. (pati, beje, turbūt irgi nesutikčiau su tokiu prašymu :) ). Tad taip ir liko viskas..
Aš po ilgų mąstymų apmąstymų, drebančiomis kinkomis, bet visgi ryžausi pradėti fotografuoti ir krikštynas, ir net kelias vestuves teko įamžinti.. Siaubingai baisu, bet pamažu patirties skrynelė ir mano pilnėja..

Austėją pakrikštijo, šventę vainikavo puikios nuotraukos, praėjo pavasaris, bet čia gaunu vėl Daivos laišką: Indre, bus Austėjos gimtadienis spalį, fotografuok. Na, gimtadienis netaip ir baisu. Jei susimausiu, bus galima pakartoti, atsiprašyti ar dar ką.. Per krikštynas susimovus kunigo jau nebepaprašysi pakartot vandenėlio pylimo procesą  :). Tai va, sutarėm jau labai seniai, kad rudenį tinkamės fotografuotis..
Praėjo svaigi vasara. Aš tik fotografavau, fotografavau, fotografavau.. Turėjau nuostabiai užimtą, beprotišku greičiu bėgantį laiką.. Tiek naujų žmonių, tokių įdomių, tiek kūdikėlių, tiek laimingų tėvų.. Atėjo ruduo, spalvotas ir taip nelauktas.. Man vis tos vasaros negana, vis aš jos ilgiuosi, jai dar nė nepasibaigus..
Ir Austėjos gimtadienis atkeliavo su nuostabiai gražios dienos rytu. Ir susitikom pagaliau su Daiva, su kuria ne kartą rašinėjomės laiškais, ir su Austėjos krikšto tėvais susipažinau, ir su Austėjos tėčiu, ir net močiute.
Aš vis dar svaigstu apie tą dieną. Kokia šeima! Iš didžiosios raidės.
Žmonių būna labai įvairių. Kiekvienas mes su savomis kaukėmis, su savo šarvais, besaugančiais mus nuo kažko.. Bet būna žmonių, prie kurių norisi prisiglaust. Šlietis kaip prie kokio medžio per didžiulę audrą. Kai žmones matai pirmą kartą, bet iš kažkur jauti besąlygišką pasitikėjimą jais, saugumą ir ramybę. Jokio streso, jokios skubos. Toks jausmas, kad laikas jiems eina kitaip.. Kad jų Austėja niekada nesikaprizina, kad jie nebūna pavargę ir pikti, kad nebūna irzlūs po darbo dienos ar galėtų pasakyti piktą žodį.. Krikšto tėvai... Uch. Dar viena istorija. Du laimingi žmonės su didele gija tarp jų.
Mane visada labai domina poros istorija. Jų pažintis, jų bendravimas, jų kasdiena. Man įdomu stebėti kaip žmonės kalbasi, kaip reaguoja į kažkokius vyksmus, kaip dalinasi kava iš vieno puodelio ar vienas kitam užriša šaliką. Jautriausia vieta tokių stebėjimų matyti, kokiomis akimis vienas į kitą žvelgia du žmonės. Nes juk akys- sielos išdavikės.
Įsimylėjėliai jaunuoliai, et, ten viskas aišku, ten dar chemija kažkokia vyksta.. Bet va ką mato akys žmogaus, žvelgiančio į savo sutuoktinį eilę metų.. Čia kur kas įdomiau. Ką jau kalbėti apie poros istoriją.. Apie visokius sukrėtimus, apie akimirkas, išgyventas kartu.. Et, galėčiau stebėt ir stebėt visa tai..
Ypatingi žmonės, su nuostabiu tarpusavio ryšiu. Tokios fotosesijos įsminga į atmintį labai giliai. Ir palieka ne vien vaizdinę medžiagą, bet prisiminimą, kuris šildo. Aš vis žiūriu ir žiūriu tas nuotraukas iš Austėjos gimtadienio, ir kažkaip graudu net darosi, taip aš džiaugiuosi, kad visgi, po ilgo susirašinėjimo laiškais, pagaliau teko fotografuoti šiuos žmones..  Didelis indėlis mano patirties skrynelėj. Tiek kaip fotografuotojos, tiek kaip žmonių tyrinėtojos :)

Fotofilmuką rasite paspaudę čia.