***




Kazuko aoki

Kai sugenda kompiuteris tai gali būti gera proga išmokti... siuvinėt :)
Įkvėpta vienos siuvinėtojos, kuriančios turbūt gražiausius kūrinius, pabandžiau ir aš...

Jei dar visai neseniai kas nors man būtų pasakęs, jog pabandysiu siuvinėti- garbės žodis, tam žmogui būčiau nusijuokusi tiesiai į akis. Bet, kaip sakau, niekas nevyksta be reikalo.. Vaikai supylė mano kompiuterį sultimis, teko vežti pas meistrą.. Stojo visi mano darbeliai-malonumai... o, bet , tačiau- tai proga kažko naujo išmokt. Nebegaliu tiesiog ramiai būti. Taip įdomu naujos veiklos, nauji atradimai.. Va, išsiuvinėjau paveiksliuką. Tik dabar suprantu kiek tai kantrybės, kruopštumo reikalauja. Koks tai puikus nervų raminimo būdas! Ką jau kalbėti, kad galima išsiuvinėti bet ką, sušildant išsiuvinėtuosius daiktus savo kūryba, paliečiant naujomis spalvomis, įkvepiant naujam "įvaizdžiui"... Supratau ir kodėl dauguma siuvinių nėra parduodami. Yra daromi arba sau, arba dovanoms.. Nes sunku būtų rasti tą materialią išraišką įdėtam triūsui.. Taip pat ir dovanoti tokį dalyką gali ne bet kam, o tik tam kas vertins ir mylės.
Siuviniai trokšta būti mylimi.



Visa tai trunka taip trumpai..




Artėjant raukinukų dienai...




Aš- ne fotografė.


Paskutiniu metu pradėjau blaškytis dėl fotografavimo. Aš nebežinau ką "galiu ir ko negaliu" fotografuoti, bijau likti nesuprasta, todėl nusprendžiau, kad bus geriausia, jei trumpai parašysiu kaip jaučiuosi ir kas yra mano BLOG'as. Žodį "mano" pavartojau dėl dviejų priežąsčių, nes jį rašau  todėl, kad jis mano ir todėl, kad jį rašau dėl savęs.
Visiems, kas man parašo el.laišką ar paskambina, stengiuosi užakcentuoti- aš nesu fotografė ar juo labiau profesionali fotografė. Ir nenorėčiau klaidinti žmonių, manęs nereikia vadinti fotografe, nes tai yra netikslu. Aš esu fotografuotoja. Gyvenimo. Kažkada labai smagiai "susiskaitė" nauja specialybė- "gyvenimo būdo vadybininkas" :), tai va, leiskite pateikti Jums dar vieną naujadarą- aš esu gyvenimo fotografuotoja.  Fotografuoju ir savo aparatu, ir rašiniais.. Fiksuoju, trumpai tariant. Ir BLOG'ą rašau todėl, kad taip man patinka.
Rašyti viešai, mane paskatino kelios mano draugės, tad ir pradėjau- po mažiukę istorijėlę apie nieką..  Žinoma, rašau tiek, kiek nėra peržengiamos tam tikros ribos, bet gal dėl to, kad esu labai atvira, man visai netrukdo savo išgyvenimais, mintimis ar baimėmis pasidalinti su kitais žmonėmis. Aš negalvoju, kad gyvenimas yra rūžavas ir saldus kaip cukraus vata. Aš nematau vien grožio ir gėrio aplink.  Aš kartais būnu pikta, pavargusi ir noriu pabėgt nuo savo vyro ar vaikų tiesiog taip kaip stoviu ir kuo toliau.. Aš matau tamsias gyvenimo puses ir jas pastebėti taip pat noriu savo rašiniuose ar nuotraukose..
Geras jausmas apima, kai kas nors parašo komentarą ir aš žinau, kad taip jaučiuosi ne viena..
Pamažu tas skaitytojų ratelis plito.. Draugės draugė užmatė mano BLOG'ą ir taip pat pradėjo jį skaityti, kažkas "užlaikino" Facebooke.. Nupaveikslavau vieną šeimos vaiką, jau žiūrėk skambina tos šeimos draugai: "laba diena, fotografuojat? Gal galit ir mūsų vaiką..." - Puiku, mielai prašom.  Per prievartą dar nė vieno nefotografavau, man paskambina ar parašo kažkas, nes patys to nori ir taip nusprendžia.. Ir tai mane labai labai džiugina. Tačiau iš to atsirado pareiga ir atsakomybė prieš savo skaitytoją..
Fotografija ir BLOG'o rašymas man yra tik malonumas. Hobis, laisvalaikio leidimas, laikas skirtas tik man, kai miega šeima.. Aš tą darau tik dėl savęs, ne dėl komercijos, ne dėl to, kad pretenduoju tapti rašytoja ar fotomenininke. Rašau aš paprastai, taip, kaip suvokiu, kaip matau.. Fotografuoju irgi be aliuzijos į kažkokias gilias prasmes- tiesiog kasdieniškai. Kartais šviesiai ir saldžiai, kartais niūriai ar net grėsmingai. Kartais nemokamai tai, ką noriu, kartais už atlygį tuos, kurie nori, kad juos nufotografuočiau.
Kai sakau, kad fotografija domiuosi, tai tik dėl to, kad man tai yra be galo smalsu, įdomu ir teikia kažkokį nesuprantamą jausmą, kuris gimdo dar didesnį poreikį fotografuoti.. Tai kaip žalingas įprotis, narkotikas, bet žalingas gerąja prasme... Juokauju, tačiau kai kelias dienas "negaunu fotografuot" mane ištinka abstinencija- pasidarau irzli ir priekabi... Suprask,- kenčia namiškiai... Todėl aš fotografuoju, nes šiuo metu to nedaryti tiesiog negaliu.. Ne dėl to, kad gaučiau honorarą, ne kad tapčiau žinoma foto meistre, man tiesiog to reikia, idant galėčiau jaustis gerai.
Žiūrėjau šį šeštadienį vieną fotografams skirtą laidą.. Vienintelę tokią esančią, beje. Net pačiai nuostabu, bet aš myliu visus žmones, kurie fotografuoja. Aš juos gerbiu ir norėčiau visus suvalgyt. Sugert į save. Nes jie kažką keisto, užburiančio turi, spinduliuoja kažkokį burtą...Buvau fotografijos seminare- vėl- ore kvepia magija. O gal ta magija kyla dėl to, kad vienoj krūvoj tiek "apsėstų" žmonių? Tarsi kokia kolektyvinė sąmonė pakimba palubėj? Nežinau. Bet kuriuo atveju, šitas mano rašinys- tai noras pasiteisinti ir įspėti. Aš nesu šeimos/vestuvių/moterų/gėlių fotografė. Aš nesu rašytoja. Aš esu Indrė, kuri rašo BLOG'ą ir fotografuoja, nes to nedaryti negali. Tiksliau gal ir galėčiau, bet nenoriu. Be to, tai gali skaudžiai atsiliepti mano namiškiams ir pirmiausia vyrui.. :) Ne paslaptis- laimingos šeimos ir santuokos tos, kur moteris yra laiminga.. O kai laiminga moteris, tada visi aplink ta meile būna apdalinti... Taigi- visa šita veikla mane daro laimingą. O kai dar matau, jog kažkam patinka mano rašinėlis, kažkas pasako, kad jaučiasi taip pat, papasakoja savo kokį tais išgyvenimą...Paskambina ir sako, kad nori, jog fotografuočiau kūdikį ar santuokos akimirką.. Man labai smagu. Jausmas, kad esi kažkam įdomus, jausmas, kad esi ne vienas, jausmas kad darai kažką, kas dar kažkam yra svarbu ir artima.. Tai žiauriai geras jausmas. Gal dėl to, kad iki vaikų auginimo aš gyvenau itin aktyvų gyvenimą profesine prasme, o gimus vaikams laikas tarsi sustojo ir aš pradėjau dienos bėgyje jaustis vieniša, gal tai yra priežąstis dėl ko gimė mano BLOG'as.. Visko gali būti, bet manau, tai nėra taip jau labai svarbu..Manau, svarbu yra jaustis gerai ir jei mes atrandame kas tą gerą jausmą mums teikia, tai yra daugiau nei puiku.
Bet.. aš eilinį kart išsiplėčiau. Šį kart rašau, nes noriu įspėti- mano BLOG'as- ne foto BLOG'as, kokius turi visi profesionalūs fotografai.. tai tiesiog mano tam tikrų minčių nutūpimo vieta, vadinkim ją taip. Ir pastaruoju metu pradėjau jausti dvejonę, jei kažką nufotografuoju ar noriu parašyti: hey, ar aš nešokiruosiu žmonių su tokia savo nuotrauka? Ar aš galiu parašyti apie kažką, kas nėra rūžava, turi putlius žandukus ir rinkes ant kojyčių? Ar nebus per didelis kontrastas mano skaitytojams, jei vieną dieną jie matys kvepiančių lėliukų nuotraukas mano BLOG'e, o kitą- išvys purviną benamį, kurį suspardė gatvės chuliganai? Ar tai nebus per daug?
Noriu išsaugoti laisvę BLOG'e. Savo laisvę, savo BLOG'e. Jeigu galima.. Todėl aš rašau ir fotografuoju ne tik vestuves ar vaikus.. Bet ir senus žmones, narkomanus čigonų tabore, kerpamas avis ar  kūdikio gimimo stebuklą... Aš nesu vienos srities kažkas- rašytoja, fotografė... aš esu gyvenimo fotografuotoja. Ir labai labai noriu išsaugoti laisvę tokia išlikti su visa pagarba tiems žmonėms, kurie tą mano BLOG'ą skaito. Esu už tai be galo dėkinga.

Adelija ♥




Diena, kai verkia tėčiai..

Su vyru buvome bare. Retai kur mes dviese beišeiname, o dar rečiau išeiname dviese ne ten kur reikia, bet kur norime.. Dažniausiai visur lankomės su vaikais, tada, pagal dažnumą, namus paliekam po vieną, tada, retais atvejais, su mažaisiais pabūna močiutė, o mes skubam su vyru tvarkyti reikalų.. Na, o rečiausiais atvejais, einam kažkur dviese, ten kur norim. Tai va, apsilankėm su vyru naktiniame klube.
Tas apsilankymas prilygo turbūt naujiesiems metams, pagal streso laipsnį, nes savaitę prieš išėjimą naktim ėmiau nemiegoti: "kągi reikės apsirengt?".  Likus kelioms dienoms, pradėjau svarstyti kokius batus protingiau autis- aukštakulnius, nes gražūs, bet gi pavargs koja ar lygiapadžius, netaip gražu, bet patogiau..
Įvykio dieną- namie sujudimas. Aš vis neapsisprendžiu ar ne per daug persišviečia per bliuskutę liemenėlė, dar vyras sunervina, nes iš marškinių ištrūkusi saga, o aš tą sužinau vos ne einant per duris... Jam tai kas, ir taip gerai, nesuka smegenų.. Bet negi aš eisiu su vyru be sagos, kad mane žmonės pirštais užbadytų???? Tarpdury siuvu sagą. Sekasi sunkiai, nes siūt visai nemoku. Kartą siuvau vyrui prie kišenės sagą, tai užsiuvau visą kišenę... Žodžiu ekstremali situacija, patys suprantat...
Galų gale, susakius viską močiutei kas ir kur padėta, kokie vaikų migdymo vakariniai ritualai.. (ji ir taip puikiai tai žino, bet aš dar dėl visa ko pakartoju). Prigrasinu brolius klausytis močiutės, atsibučiuojam po penkis kart mažiausiai ir išsibrazdinam su vyru lauk :)..
Važiuojam mašinoj.. Sakau.." dieve dieve, atrodo kad ruoštumėmės mėnesiui į ašigalį...Bet.. Ar prisimeni, brangusis, kokie buvo laikai kol neturėjom vaikų... Et.. Kai "duodavomės" po barus iki paryčių.. Trankydavomės po draugų sodybas, barakus, "plotus"... Kai atšokę visą naktį, ūžiančiom nuo vyno ir muzikos galvom, mes sugebėdavom puikiai išlaikyti teorinės mechanikos koliokviumą pas "kirvį" dėstytoją... Kokie buvo tai laikai... Jokios atsakomybės, gyvenimas viena didelė šventė... O dabar, sakau, pažvelk į ką mes pavirtom.. Tu- šeimos galva, dviejų sūnų tėvas ir dar žiežulos vyras.. Tu neturi teisės pavargti ar susirgt, nes esi atsakingas už mus. Tu neturi teisės norėt miegot savaitgalį ryte ilgiau nei 8ta valanda nes tada keliasi mažieji ir yra visiškai Tavo problema, jei Tu žiūrėjei filmą ar gėrei alų iki paryčių. O aš? O KĄ AŠ? Namų šeimininkė.. Ketvirti metai sėdinti virtuvėj... Su aukštakulniais į barą bijau eit, kad neišsisukčiau kojų... Kai vos prieš kelis metus mano spintoj nebuvo nė vienų "ugsų", "šmuksų" ar dar kokių nesąmonių lygiu padu.. Anksčiau nepasidažiusi blakstienų net šiukšlių neišnešdavau.. O dabar nepasidažius galiu nueit net mūsų vietinėn maksimon...Tiesiog siaubas. Jei noriu turėti hobį, jei man patinka fotografuot- puiku, brangi mamyte.. Varyk miego sąskaita. Nes dienos metu Tu esi mama. Reikia virti, kepti, tvarkyti, valyti, dainuoti ir deklamuoti.. Vos pasėdžiu prie kompiuterio tvarkydama nuotraukas ilgėliau, tuoj sunku kitą dieną būt su vaikais.. O vaikai, piktieji genijai, tą jaučia ir tokiomis dienomis dėmesio reikalauja trigubai daugiau... Vyras man burbuliuoja, jei iki aušros sėdžiu prie kompo tvarkydama nuotraukas, mokydamasi naujų fotografijos paslapčių, vartydama šimtus BLOG'ų, fotografų darbų.. Gerdama bet kokią informaciją į save, kas tik susiję su tuo mano apsėdimu- fotografija..Aš gi, bambu vyrui, jei jis penktadienį užtrunka bent pusvalandžiu ilgiau po treniruotės.. Ką ten pusvalandžiu, tik matau, kad treniruotė baigėsi, aš jau skambinu su nurodymais: Nojus nebeturi pampersų, užsuk pardėn, Domui reik nupirkt žuvų taukų, o aš noriu ananaso... Ir paskubėk namo, nes man reik padėti suguldyt brolius miegui....
Ar Tu, kartais nepasvajoji, kaip visgi buvo mums gerai, kol mes neturėjome paskolų, tiekos įsipareigojimų bankams, darbdaviams, VAIKAMS? Vien kol nebuvo vaikų.. Dieve, kokie laisvi mes buvom, kaip paukščiai... Kelionės užsienin, atostogos, vakarėliai, barai, kai gerdavom po butelį vyno "ant galvos" ir plepėdavom iki paryčių, o tada iki pavakarių voliodavomės lovoj...
Aš net bare nebemoku elgtis... Kaip tikra namų šeimininkė nužiūrinėju garsenybes, narstau akimis kas ką apsirengęs, kaip susišukavęs.. Vietoj alkoholinio kokteilio užsisakau dažniau sulčių, nes gi kitą dieną skaudės galvą, o vaikai jau pasirūpins, kad ji iš vis susprogtų...
Mes turim dar daaaug nevedusių/netekėjusių draugų.. Kurie gyvena laisvi kaip triusikų gumytė. Važiuoja atstogaut kada nori ir kur nori.. Yra atsakingi tik už save. Gali namie nusikeikt garsiai ir nebijot, kad mažas pyplys tuoj, kaip Tavo paties aidas bandys viską atkartoti... Gali eit į kavines ir barus ir šėlt ten iki paryčių, o tada parą nesikelt iš lovos... Ir niekas nezys į ausį "mama, mama, įjunk televizorių, jau prasidėjo teletabiai'....
Aš taip pasiilgstu tokio gyvenimo, o Tu? Niekada tokios laisvės nebebus.. Vis mes turėsim tupinėti apie tuos savo du žmogeliukus, vis jais rūpintis.. Tai pampersais, tai kuprinėm, tai motoroleriu ar mokesčiais už studijas"..

"Žinai, sako man vyras,  Tu visiškai teisi. Ir dažnai mane iki gyvo kaulo užknisa visa ta erzelynė. Atrodo, na dinkit nors savaitei iš mano akių visi, Tu taip pat :). Bet, užtenka kuriam laikui Jūsų nematyti, negirdėt to viso chaoso ir tarsi ima kažko trūkti... Taip, dažnai pavydžiu savo draugams, kad jie be didelių laiko planavimų ir derinimųsi prie kažko, gali spjaut ir su džipais kelioms savaitėms išvažiuot į kalnus. Gali žiūrėt rankinio rungtynes ir gert alų. Daug alaus. Bet aš galvoju tada, va, grįš tas mano draugas namo, po savo vakarėlių.. Ir niekas jo nepasitinka. Tyla namie, nors kompiuteris visada budėjimo režime, bet mielai bambančios žmonos jis neatstos.. O kas gali atstoti pasididžiavimą, kai matau, kaip mano vyresnėlis per treniruotes taisyklingai į vartus meta kamuolį... Tik pagalvok, susitinkam su draugais, visi su šeimom, nusibodusiom, bet mylimom žmonom ir vaikais.. O jis atvažiuoja vienas. Arba su eiline mergaite, kurios net vardo niekas nebesistengia įsimint, nes kitą kart bus kita "draugė"... Mes esam mažas pasaulis, komanda, mes esam jėga, nes esam kartu ir ne po vieną.. O va tokie vienišiai.. Na, taip, jiems patogu gyvent ir aš dažnai jiems pavydžiu... Bet jie tokie vieniši. Rūpesčio kitu žmogum jie nejaučia.. Smagu to nejausti savaitę, tiesiog pailsėti, bet visą laik to nejaust aš nenorėčiau... Pavargau nuo vaikų ir viso to dūzgimo, bet keistis su vienišais draugais vietomis, oi ne, nenorėčiau... Vieną dieną, vaikai sukurs savo gyvenimus, mus lankys tik savaitgaliais ar per šventes.. Ir vėl galėsim kažką veikt iki paryčių, nes niekas nežadins savaitgaliais 8tą val ryto :).."

Aš tada ir susimąsčiau.. Taip, pavargau aš nuo tų savo bernužėlių, bet kažkas kaip replėm suspaudė, vien nuo minties, kad vieną dieną jie išeis ir mane paliks.. Kad susiras sau po draugę, kuri taps jų pasauliu, o aš būsiu sena bambanti mama :). Siaubingai bijau, kad netapčiau ta pabaisa uošviene, kuri skambins marčiai ir klaus ar jos sūnutis nepamiršo įsidėti į darbą sumuštinio pietums... Bijau, kad man gali būti labai sunku, kai mano vaikai paliks lizdą.. Ir kaip tik ant tų minčių, prieš kelias savaites man teko paveiksluoti vestuves.. Sekiojau paskui jaunuosius su fotoaparatu, bet viena akim stebėjau jaunosios tėtį.. Jis vis braukė ašarą, vis braukė..
Niekada nesuprasdavau, ko tie tėvai rauda per vaikų vestuves, bet dabar tarsi rūkas nuo sąmonės nuslinko.. Ei, taigi jie pagaliau gauna tą laisvę, tą ramybę, apie kurią čia dabar kliedžiu...Tai ko verkia?
Tas tėtis iš šių vestuvių man taip įstrigo, taip giliai mane sujaudino, kad net panorau vėl bloge apie tai parašyti.. Negaliu rašyt priverstinai rašau tada, kai ateina mintis. O ji jau senokai mane lankė.. Tas tėtis mano mintį pažadino. Ir taip man gera, nes šitie galvojimai, apie tai kokia esu nelaiminga ir užspausta buities, netgi pavydo kirminėlis vienišoms draugėms jų laisvės, mane kurį laiką gerokai pagraužė... O va per šias vestuves aš labai aiškiai supratau, kad visgi, tas nuovargis yra geras, sveikas toks. Ir nuostabiai graudu prisiminti tai, ką man pasakė vyras tada pakeliui į naktinį barą, apie savo viengungius laimingai-nelaimingus draugus.. Kad nepaisant šaltos išorės, visi mes norime turėti sielos draugą, norim rūpėt.. Užsiduodu sau naują užduotį.
Mylėt vaikus, rast bent kiek laiko nuo jų pailsėti ir nuo šiandien pat pradėsiu save ruošti jų paleidimui į pasaulį.. Nes vieną dieną tai nutiks... Ir bijau, kad per sūnų vestuves nebūčiau ta ponia, kurią isteriškai raudančią kunigas išprašys iš Bažnyčios, nes man bus gaila jaunai panelei atiduoti savo "berniuką"... Taip visai gali nutikt, neperdedu anei gramo. Todėl pradėsiu ruoštis kuo anksčiau.
Kokia visgi painiava: pavargau nuo vaikų ir noriu, kad jie greičiau suaugtų.. bet mintis apie tai, kad liksiu viena namie, kad vaikai išeis iš namų, verčia krūpčioti.. Turiu dar laiko pasiruošti tam. Tik labai, labai labai norėtųsi bent kelių dienų pabūti su savim. :) Vienai. Pabūti, bet ne būti vienai visada, o tai- ne tas pats..