Čia laikas sustoja...


Tiek daug turiu parašyti ir kartu nė nežinau nuo ko pradėt..
Su Lina TAI planavome labai seniai.. Ji- dviejų nuostabių dukryčių mama.. Mėgaujasi motinyste, šeimyniniu gyvenimu, tačiau žinia apie trečią nėštumą sukėlė nemažai minčių...
Laukimas buvo lengvas ir gražus. Nes pati Lina graži. Mažutė kaip paukštukas, gera iki negalėjimo, švelni ir jautri.. Iki pat pabaigos stengėsi išjausti kiekvieną laukimo akimirką.. Tai sujudantį kūdikėlį, tai suskaudusią nugarą, tai baimės ir nežinios minutes..
Kai pasisiūliau įamžinti gimimo akimirkas, nebuvo dvejonių, diskusijų ar sąlygų. Tik abipusis pasitikėjimas.
Kadangi Linos abi dukrytes padėjo pasitikti jos draugė, šį kartą taip pat su Lina turėjo būti ji.. Bijojome, kad neleis gimdymo namuose būti ir man, visgi, šventas laikas.. Dar paskutiniais laukimo mėnesiais Lina klausė savo akušerės, ar būtų galima, kad gimdyme dalyvautų du žmonės.. Akušerė pasakė- jokiu būdu, nebent, būtų galima keistis- pradžioj- jos draugė, vėliau aš..

Laikas eina kaip tiksinti bomba. Susitariame, kad skambins jei tik prasidės bent menkiausi požymiai, kas žino kur tuo metu būsiu.

Su šeima suplanuojame atostogas. Ir koks sutapimas- Lina skambina, sako, lyg kažkas vyksta, lyg ne.. Visgi, išvažiuoju, išgavusi pažadą, kad jei ką, ji man tuoj pat skambina ir aš iš bet kurio kampelio skubu kaip galiu pas ją..
Išvažiuoju atostogauti palikusi klaustuką, na kada, kada gi tai įvyks, spėsiu ar ne? Taip norėjome mes įamžinti tą stebuklo atėjimą, tą nuostabų, neišpasakytą momentą..

Ketvirtadienis. Lina vis dar laikosi.. Su šeima svarstome, važiuoti namo, ar dar vieną dieną praleisti sodyboje.. Galų gale nusprendžiame važiuoti namo.. Grįžtam, išsikrauname daiktus, aš su Domu dar į parduotuvę nuvažiuoju- mat po atostgų šaldytuvas namie kaip po atominio karo.. Apsiperkam, sėdam mašinon, skambina Lina. Lyg kažkas vėl vyksta, lyg ne.. Laukiam toliau.
Pakeliui su Domu dar užvažiuojam į kitą parduotuvę prie namų, nes pamiršome keletą prekių nusipirkti. Telefoną netyčia palikau mašinoje.. Grįžtam atgal- penki praleisti skambučiai. Linos.
Skambinu vyrui, susakau kas ir kaip. Numetu mašiną vidury kiemo, vyras ateina pasiimti pirkinių ir Domo, o aš per mili sekundės dalelę nubėgu pasiimti drabužių persirengimui ligoninėje ir fotoaparato..
Parlekiu strimgalviais į mašiną ir spaudžiu kiek galiu.. Mano mašina greita ir galinga. Konstitucijos prospektu spaudžiu neleistiną greitį, meldžiu, kad tik nepasitaikytų raudonos šviesos ir kelių policija. Prie šviesoforo stoviu- dirsteliu į laikrodį.. Galvoju- kada jau gims leliukas. O gal jau gimė? Jei ne, tai kada gimtų?
Pastatau mašiną.. Įlekiu į ligoninę.. Linos draugė jau laukia.. O pačią Liną tikrina ar čia jai pradžios pradžia, o gal tik baimės akys didelės? Priėmėja nepasirodo labai drauginga.. Ir.. O varge.. Kai Lina paprašo, ar negalėtume būti gimdyme dviese-gauna griežtą ne. Nei keistis, kaip buvo žadėta, nei būti ir man- NEVALIA. Jokių bet, jokių gal...
Stovėjau savo kuprinę apsikabinusi ligoninės koridoriuj..Širdy raudojau.. Jaučiausi kaip kątik egzamino neišlaikiusi mokinukė..  Graudu. Tiek laukta buvo, tiek planuota, tiek tikėtasi. Vieno "NE" dėka visi lūkesčiai sudužo. Priėmėja leidžia eiti tik vienai iš mūsų... Eina Linos draugė, su ja sutarta jau iš anksčiau, su ja juk gimė abi kitos dukrytės..
Patikrinimas- gimdymas jau įsibėgėjęs, skubiai reikia į gimdyklą.. Lina vežama su liftu.. Visa balta, kaip popierius. Laiko rankose didžiulį pilvą, žiūri skausmo pilnomis akimis, dejuoja.. Tyliai pasako: "aš negaliu nieko pakeisti..".
Užlipu į trečią aukštą, kur yra gimdyklos. Man neleidžiama net į koridorių įeiti. Stoviu ir tiek. Nežinau kodėl nusprendžiau stovėti.. Girdžiu akušerės balsą, girdžiu kažkur verkiantį kūdikį.. Dužo, sudužo visos mūsų svajonės, noras įamžinti, noras turėti prisiminimą..
Nepajutau, kaip bestovėdama koridoriuj nusirengiau suknelę, persiaviau basutes.. Stoviu ir laukiu nieko.
Išeina akušerė. Ta pati, kuri vos prieš dešimt mėnesių padėjo mano mažiausiąjam ateiti į šį pasaulį.. Žinoma, ji neprisimena manęs,- juk per dieną jos rankos būna pirmosios, ne vienam kūdikėliui kurios jį sutinka .. O aš ją pamenu. Gera, be galo jautri, labai rami ir kelianti besąlygišką pasitikėjimą..
Išeina į koridorių.. Man tyliai, ramiu balsu sako: " na, jei jau tarėtės, užeikit..."
Drebu kaip epušės lapas. Ištraukiu fotoaparatą, virpančiais pirštais reguliuoju nustatymus.. Matau Liną. Matau jos skausmą. Matau jos didybę. Nebylią. Sugniaužtus iš skausmo pirštus. Baltą veido odą ir akis. Dideles, ramias, susitaikiusiais su akimirka.
Viskas vyksta kaip filme- ramiai, nuosekliai, sklandžiai... Sąrėmio metu Lina bando stumti. Viską stengiuosi fiksuoti, nors, neįsivaizduojate kaip tai sunku.. Matau tokią trapią mergaitę, sumerktomis nuo skausmo akimis ir taip norisi bent dalelę tos kančios prisiimti sau. Puikiai suprantu ką ji išgyvena kiekvieną sekundę.. Taip noriu padėti, noriu saujomis susemti kiek galiu to skausmo, kad tik jai būtų lengviau.. Iš paskutiniųjų susikaupiu ir bandau fiksuoti stebuklą.. Lina laikosi draugės rankos. Geroji daktarė vis stebi eigą, tai liepia kvėpuot, tai stumti.. Ir.. matau kaip TAI įvyksta. Mažas kūdikis, tik ką buvęs kažkokiam mums nesuvokiamam pasaulyje, gimsta. Viskas. Jis jau čia. Akušerė kuo ramiausiai daro tai, ką puikiai išmano. Be jokio streso, visiškai užtikrinta ir atsipalaidavusi... Jos ramybė užkrečia pagaliau ir mane. Suvokiu, jog kątik gimė naujas žmogus.. dar vienas, mūsų benykstančios šalies pilietis... Manau, suprasite, jei pasakysiu, kad apibūdinti tą situaciją tiesiog negaliu.. Nėra tokių žodžių.. Tiesiog vienas didelis jausmas. Tokios begalybės, tokios jėgos, tokio stebuklo..
Palaukiau kol mažiuką nuprausė, suvystė, aprengė, kol Lina pirmą kartą jį pamaitino ir galiausiai- tyliai išėjau, palikusi juodu netrukdomai mėgautis artumu, pažinties akimirkomis..

Be galo, be galo, be galo esu dėkinga akušerei, kuri visgi leido visa tai įamžinti. Nežinau, ar ji pati iki galo suprato, kiek tai mums su Lina buvo svarbu..
Išėjau iš ligoninės į nuostabiai šiltą birželio naktį.. Nepajutau, kaip nuo visko ėmė riedėt ašatos.. Gal dėl patirtų išgyvenimų, gal dėl to, kad sukilo mano pačios patirties akimirkos, bet su visom ašarom išriedėjo ir laimė, dėkingumas, pasididžiavimas motinyste..Buvome vienos moterys gimdykloje, iki nuogumo visos tokios pat. Gal dėl to tas ir ryšys bei supratimas, nežinau..

Grįžau namo  su milijonu minčių.. Gyvenau Lina, jos skausmu, mažulyčiu, kątik gimusiu jos kūdikėliu .. Norėjau išverkt balsu visus patirtus jausmus.. Taip buvo gera apsikabinti savo pačios du miegančius sūnus įžengus į namus..
Gyvenu Lina ir jos kūdikiu vis dar- tvarkydama jos nuotraukas, paskambindama jai, rašydama šias eilutes.. Tiesiog.. Mes turime daug nuotraukų- gražių ir nelabai, bet tokių, kokias padariau Linai- turi labai nedaug žmonių.. Yra nemažai kadrų, skirtų tik jai vienai vienintelei.. Kažkada, būdama žilagalve močiutėle, laukdama, kaip gims jos anūkai ar proanūkiai, ji galės vartyti nuo laiko pageltusias šiandienos nuotraukas ir vėl išgyventi tai, kas kątik nutiko..

Visgi.. Mes gimėme vieni. Ir mirsim vieni. Ir tik, besilaukiančios moterys išgyvena tą palaimingą, stebuklingą metą, kuomet yra ne vienos tikrąja prasme...Tai stebuklas, dievaži.

Fotofilmuką galite rasti paspaudę čia.


28 comments:

Sandra rašė...

Skaitydama,drebėjau...taip gražu,taip šventa...Gaila,kad savo dukrytės gimimo neįamžinau...Su nuostabiu kūdikėliu! :)

Anonimiškas rašė...

Apsiverkiau skaitydama:) jautru , grazu:) pasaka!

Anonimiškas rašė...

As irgi apsiverkiau.... ojej kaip grazu !!!

Sigita rašė...

skaičiau ir verkiau (dabar tebeverkiu). Kaip gražu ir tikra. Ačiū.

Mira rašė...

Jautru...

Solveiga rašė...

Nuostabiai aprašei išgyvenimus

Anonimiškas rašė...

Ačiū.
Kristina

Jūratė rašė...

Tu užgimusi rašytoja...beskaitant šias eilutes, matau savo vaizduotėje nuotraukas...gal ir gerai,kad nedėjai dar jų...
Dabar , visa tai perskaičius noriu matyti foto...esi šaunuolė...sugraudinai iki sielos gelmių...o juk žmonių nė napažįsti...
Jūratė

Indre rašė...

Ačiū labai. Tikrai tas palaikymas ir džiaugsmas labai įkvepia.. Kaip jau rašiau Facebook'e- labai bijojau, kad kas nors vistiek parašys piktai, neva negerai fotografuoti tokį momentą.. Ačiū labai.

Kristina rašė...

nuostabu...net truksta zodziu apibudinti siam jausmui :)

Anonimiškas rašė...

Tai nuostabu... paliečia iki pat širdies gelmių... ir ko gero tai gali pajusti dauguma mamų... esamų ar būsimų... Ačiū... ačiū už sukeltus ne tokius ir senus prisiminimus... Ačiū ačiū...

Anonimiškas rašė...

Nuostabu. Kas gimė? :)

mociute rašė...

Tokie zodziai gali sugraudinti ir didziausia surugeli...As labai dekinga tau Indre,kad tu idejai tiek daug ryzto ir meiles siame svarbiame mano dukros etape.Kokia as laiminga,kad mano anuko atejimas i si pasauli buvo toks nuostabus ir tu sugebejai tai iamzinti.Su gimimu anukeli!As-mociute 5-ta karta.Kokia as laiminga tiek daug kartu.Su meile,mociute.

Indre rašė...

Ačiū labai. Tikiuosi, nuotraukos bus bent mažytė kompensacija, kad galėtumėte išgyventi tai, kas tą stebuklingą dieną nutiko..

mociute rašė...

Dar karta nuosirdziai dekinga ir aciu Tau,kad Tu tokia esi!

Anonimiškas rašė...

Kaip suprantu, paliekami tik besąlygiškai liaupsinantys komentarai, o nepatikę - iškart ištrinami... Gaila, kad nemokate priimti auditorijos nuomonių. Sėkmės darbuose.

Indre rašė...

Anonime, supratote blogai. Tai yra pirmasis kartas, kada ištryniau komentarą. Taip ir maniau, kad grįšite ir pasižiūrėsite ar jis tebėra. Jei norėjote įskaudinti, Jums tai pasisekė. Sveikinu.
Šią istoriją komentare apibūdinote kaip gražią, tad tai yra irgi kaip "liaupsinimas", tačiau antra komentaro dalis, mano nuomone yra tiesiog nekorektiška kūdikio gimimo, jo mamos atžvilgiu. Galite parašyti apie mane ar mano darbą, sakykite, jei nuotraukos negražios ar istorija negražiai parašyta, galima kritiką išreikšti neskaudinant ar įžeidžant, bet to, ką parašėte antroje komentaro dalyje, nenoriu palikti ir nepaliksiu. Tai mano BLOG'as, geriau jo neskaitykite daugiau. Jis- ne Jums.
Aš tikiu minties galia, o tas komentaras tikrai buvo.. mano nuomone labai netinkamas. Jūs matyt esate labai nelaimingas žmogus, jei po visos aprašytos istorijos, po visų nuotraukų ir išgyvenimų, ėmėte ir taip parašėte.. Ir vienintelis kolkas..
Aš kritiką priimu, bet jei galite, parašykite tai neįskaudinant mano istorijos herojų..
Pagarbiai-
Indrė

Vytautas rašė...

Miela Indre,
skaitau Jūsų blog'ą, žaviuosi nuotraukomis, dėl to čia ir vis grįžtu, negi išvysite? :)
Tai buvo pirmas kartas, kai Jūsų darbai net nupurtė. Ne dėl to, kad negražūs ar kažkokie neskoningi - anaiptol. Tačiau, kaip jau rašiau, man pasirodė labai gedulinga. Pats turiu vaikų ir jų gimimas (beje, visuose gimdymuose dalyvavau) - yra šviesus, spalvingas, džiugus įvykis. Be abejo skausmingas, be abejo nelengvas, be abejo nerimastingas. Tačiau šviesus ir teigiamas. Jokiu būdu ne niūrus ir slegiantis...
Nors, iš kitos pusės, matyt tikrai tampate menininke, jei savo darbais sugebate sukrėsti auditoriją ;) Nors aš ir vienintelis išdrįsau pasakyti ką tikrai galvoju, o nepuoliau eilinį kartą vien girti, kaip visi.
Sėkmės, Vytautas.

Indre rašė...

Sveiki Vytautai, labai miela vadinti Jus vardu.
Aš esu už tikras nuomones, man labai svarbu žinoti kaip mato visa tai mano skaitytojai. Aš nesu nei profesionali rašytoja nei fotografuotoja, esu tik mylėtoja. Todėl visos nuomonės yra labai laukiamos, kol tai neperžengia tam tikrų ribų.. Nežinau kodėl niekas šiuo atveju nepasakė apie visa tai nieko blogo.. Su Lina abi buvome pasiruošusios, kad puls mus visuomenė, neva tokį intymų dalyką kaip gimdymas pavertėme cirku.. Mes esame labai laimingos viskuo, kas nutiko.. Aš turėjau nuostabią patirtį, Lina- susilaukė absoliučiai tobulo sūnaus, todėl dalinomės ne gimdymu, bet emocija.. Komentarai, jog "tai sukėlė pačios prisiminimus", "gražu, privertė nubraukt ašarą" ir pan, yra būtent tai, ko aš labai norėjau.. Aš norėjau žmonėms priminti, kad stebuklai yra taip šalia mūsų, tik mes skubame ir užsimirštam.. Kad gimdymas yra stebuklo metas... Kam pasakau, kad fotografavau gimdymą, prieš akis iškyla skausmo perkreiptas veidas ir plūstantys kraujai per visus galus.. Taip nėra. Gimdymas yra nuostabus metas, stebuklingas, gražus, taikus.. Mano uždavinys fotografuojant gimdymą buvo pateikti visa tai be jokių "per atvirų" kadrų ir kad tai būtų estetiška. Aš esu už estetišką fotografiją. Tačiau pripažinkime, gimdyklose estetikos nėra labai daug.. Dėl to rinkausi juodai baltas nuotraukas. Kad ryški būtų emocija ir mažiau kalbėtų spalvos. Ryški būtų pati detalė- laikrodis ar vienišos šlepetės, bet ne miršainė atspalvių.. Gal teisinuosi, bet bandau paaiškinti kodėl pasirinkau j/b variantą.. Tiesą sakant, gimdymas buvo toks sklandus ir gražus, kad galėjau ir spalvotai palikti, bet j/b priduoda kažkokios papildomos magijos.. Magija ore, bet perteikti ją nuotraukomis gana sunku.. j/b variantas, maniau, tam pasitarnaus.. Gal būtent spalvų vertimas į juodai-baltas Jums ir sukėlė slogų įspūdį.
Komentarą ištryniau tik dėl to, kad tikiu minties galia. TIK dėl to. Ir nenoriu vartoti savo atsakyme Jūsų komentare pavartotų žodžių.. Tik dėl minties galios.
Kritika mane įkvepia ir aš jos nebijau. Aš netgi nelaikau Jūsų komentaro kritika. Tiesiog nuomonės išsakymas ir puiku. Gal Jums tai pasirodė niūru.. Vienai mano draugei nepatiko parinkta muzika.. kuri, mano nuomone, yra vienas stipriausių mano girdėtų kūrinių..
Mes esame labai visi skirtingi, mūsų pasauliai ir suvokimas skiriasi, todėl natūralu, kad atsiras visaip galvojančių..
Buvau pasiruošusi kovos strėles atremti tuos komentarus, kurie sakys, jog padarėme šou. Tai absoliučiai neteisinga. Mūms, žiemkenčiams, matyt į genus įaugę- džiaugtis tyliai. O kai jau pilam purvą, tai visu smarkumu..
Priešingai tam, šia istorija ir visomis ateities istorijomis aš noriu rėkti apie kasdieninius stebuklus- apie sunokusį pomidorą, apie piktą vyrą, negalintį pamylėti savo žmonos, nes tarp jų palaimingai pučia kūdikis, apie seną senį, dainuojantį dainas Pilies gatvėje.. Galų gale apie gimimo stebuklą. Pasidalinkim, kodėl ne?
Ir dar.. aš nenoriu sukrėsti auditorijos. Aš noriu, kad ta auditorija nurimtų, sustotų, įsiklausytų ir išgirstų tylą. Galbūt to noriu, nes pati to neturiu.. Kaip sakiau, tai mano BLOG'as ir rašau čia apie tokį pasaulį kokį matau, kokio siekiu pati.. Manęs nereikia girti, jei gražu, smagu, kai žmonės brūkšteli žinutę.. Jei kažkas netaip- irgi. Aš nesu nei tobula, nei viską žinanti. Man labai įdomu, kaip mano pasaulį mano kiti. Ir dar kartą rašau- Jūsų komentarą ištryniau ne dėl kritikos, bet dėl labai labai kontrastingų žodžių, pavartotų pasisakyme..
Mano herojai, man yra be galo brangūs. Kas nori, lai įžeidžia mane. Bet tas kas palies herojus.- pulsiu atgal. Jie bent mano BLOG'e turi neliečiamybės statusą.
Linkėjimai-
Indrė

Ingrida R. rašė...

Indre, man rodos, dauguma butent taip ir suprato, kodel pasirinktos juoda-balta fotografijos, kad isrysketu emocija, o ne nubyrejusios plyteles gimdykloj. Kad matytusi mamos meile, o ne jos makiazas :) As neizvelgiau jokio gedulo, tik stebukla... nuostabios puikios nuotraukos!

MIG rašė...

Pirmiausia tai sveikinimai mazam zmoguciui ir jo seimai. O antra - Indre, puikus darbas, puikus aprasymas. O trecia, ka tie vyrai supranta. Kad ir stovi gimdyklose.... Noriu pagirti kad juoda balta nuotraukos, kadrai puikus. Nera tu anatominiu vaizdu, o tik emocija ir jausmas. Labai grazu. uzsimaniau ne fotosesijos, o trecio beibuzo :D aciu uz grazia nuotaika - einu pasiimti savo ismiegojusio babauzio ;)

refresh rašė...

Skaičiau ir drebėjo kiekviena kūno ląstelė... Nuostabu.

Anonimiškas rašė...

Kiek kartu beziuriu visada apsiverkiu.. Is tiesu man rodos cia uzfiksuota viskas taip kaip regi moteris.. Ir vyrams gal per nykus sis vaizda, bet jis tikras.. net nesinori diskutuoti, tai stebuklas ir tai ka jus sukurete, ir tai kokius jaumus tai pazadina..

Anonimiškas rašė...

labai grazu ir jautru, suvirpino sirdy iki paciu gelmiu......dar dabar sluostau dziaugsmo asaras

Indre rašė...

:) Ačiū labai Jums už komentarą.

Saulaja rašė...

tai tikrai stebuklas...labai lengva jį vėl pajusti, kai taip aprašyta, net be foto, ir ašaros čia aišku byra džiaugsmo :) ir tegu...:) ačiū.

Jolanta I rašė...


Likau be zodziu, nerealu!

Clara jonez rašė...

Jos iš tiesų puiki diena man matyti mano vyrą grįžti į mane po 8 mėnesių gyvena atskirai, nes kai kurių problemų. Iki sutikau dr Zadson Prisijungė aš niekada Kew meilės burtai egzistavo, ir gali būti tokia galinga, dirbti tik per 48 valandas. Sutikau šį puikų žmogų ir jam papasakojo mano problema ir jis mane patikino, greito rezultatus ir mano didžiausias Suprise Nelly pakvietė mane tik po 2 dienų nuo susitikimo dr Zadson ir paprašė grįžti kartu. Tai džiaugsmo dalykas man, ir aš pasakiau sau, aš turiu transliuoti šį laišką, kad kiti asmenys, kuriems reikia pagalbos galite kreiptis į šį puikų žmogų per eduduzadsontemple@yahoo.com. Tai yra absoliučiai nuostabios.

Rašyti komentarą