Mažytė Meda.


 





Virgulės paslaptis..


Nuostabiam savo gamta bei įspūdingais ežerais pasižyminčiame Utenos rajone mes taip pat turime savo žemės lopinėlį... Ant ežero kranto, šalia pušyno.. Taip gera vasaros savaitgalius leisti ten.. O vaikams, tikras rojus.. Apie pietų miegą negali būti nė kalbos.. Kaip pabunda anksčiausiai ryte, taip ir eina miegoti kai blakstienos visiškai nusveria ir užmerkia akytes... Mažasis dar vis pamiega, nes buvimas gamtoje jį siaubingai išvargina.. Bet va Domas, tai visas veikloje.. Ir žuvį gaudo su išdrožta meškere ir malkas neša vakariniam laužui ir žolę padeda tėčiui sugrėbti ar atneša nuo ežero man vandens, kad galėčiau išplauti kalną indų... Beje, kalbant apie indus.. Tai vienintelis sodyboje mane nervinantis dalykas.. Tų lėkščių ir bliūdelių susikaupia tiesiog nepadoriai daug.. O vandens neturiu.. Technkikos stebuklas kaip indaplovė lieka mano saldžiausiuose sapnuose, na, arba namie.. Tai ojoj, kaip plaudama bliūduose tuos indus svaigstu, kaip grįžusi namo atsuku "kraną" ir iš jo bėga vanduo.. Įsivaizduojate? Ir ne bet koks: gali bėgti šaltas, o gali šiltas, kaip pageidausite :)
Labai stipriai įvertinu šiuos stebuklus kasskart kai grįžtu namo.. Todėl kelis metus, savo brangiąjam vis zyziu: man reikia vandens. Be burbulinės vonios galiu gyventi, bet indams susiplaut ar dušas išsimaudyti- man būtina. Ir tai buvo pagrindinė sąlyga, kai su vyru tarėmės dėl sodybos pirkimo. Sakiau- jei nėr vandens, nieku gyvu ten nevažiuosiu :) Vyras pažadėjo.. Ir va..
Ūdijau smegenis tris metus, nors nelabai jis supranta, kam čia man to vandens reik: ežeras šalia, atneša man kibirais.. Fui fui, kaip nemiela..
Galų gale priveikiau savo nuolatiniu bambėjimu, kad man reik jog iš krano pagaliau tekėtų vanduo. Vyras sugalvojo, kad kasim šulinį, tada įmesim motoriuką, ir.. vualia- jo moteriškė pagaliau bus laiminga ir nustos ėst smegenis :) Tam kad iškast šulinį, reik nustatyti kur koks šaltinis teka.. Tad vyras susirado kaime tokį diedulį, kuris turi kažkokių galių (ar visgi neturi?), kurių dėka neva gali nustatyti kur kokia vandens gysla yra žemėje... Na, man jau juokas iš tokių vapėjimų apie šulinius, gyslas ir stebuklingus žmogeliukus, kurie vaikštinėdami pieva gali "įmatyti" giluminius vandenis :) Žodžiu, nusiteikiau linksmam laikui ir ilgai vyro smegenų apendicito operacijai..

Laukiam stebukladario, matančio "skrądžiai" žemes

Tikėjausi, kad tai bus senas barzdotas krivis, ilgais žilais plaukais ir drobiniais marškiniais, besiplaikstančiais vėjyje, gal net atjos kokiu žirgu.. Nieko panašaus. Atvažiavo pats, su raudonu Nissanu, apsirengęs kelnėm ir violetiniais margais marškiniais.. Tvarkingas ūkininkas, visai ne senolis ir net be ūsų. (taip ir maniau, kad apsišaukėlis, iškart juk sakiau). Aš tuoj pat kreivai žiūriu atvykėlio pusėn.. Nelabai tikiu nei burtininkais, nei ekstrasensais ar dar kokiais abrakadabra.. Todėl ir diedulį gana skeptiškai įvertinau..
Išsitraukė iš Nissano kažkokį pagaliuką- tarsi V raidė išaugusi iš šakų.. pasiėmė už galų ir eina po lauką.. OO, sako, čia yra gysla, va, matai, kaip lenkia mano pagaliuką :) Pfff, galvoju. :). Dar perėjo lauką, nustatė diedulio burtų lazdelė, kad sueina keli šaltiniai vienan taškan.. Ir ką? Aš kaip didelė skeptikė, sakau vyrui, negi tu imsi dabar samdyt žmones ir kast žemę ten, kur to diedulio pagaliukai nulinko? Juk nepigiai kainuoja, o čia kažkokias pasakas mums parodė... Aš niekaip netikiu. Vyras tarsi dvejoja. O diedulis kiša pagaliuką, sako, imk, pabandyk, gal ir tau nulinks lazdelė einant lauku.. Eina tas mano vyras, kaip beprotis su lazdelėm rankose po lauką, niekas jam nelinksta :) Aha, konstatuoja diedulis: neturi tu galių... Kurgi ne, pagalvoju...Žiū, bruka rankon tas lazdas ir man, sako, nu, ragana (!), pabandyk ir tu.. Juokiuos, bet paimu.. Einu, aišku, niekas nelinksta ir man.. Tik staiga, suima mane už rankos tas diedulis- vienoj mano saujoj šaka tos lazdos, kitą ranką laiko jis.. Ir, ką sau manot? Einam atkišę virgulę, (pasirodo taip tas medžiukas vadinasi), ir bac, ima ją kažkokia nematoma ranka lenkt į apačią (!!!).. Dievaži, toks jausmas, kad už galo paėmė kas ir traukia link žemės. Keli žingsniai tolyn- vėl išsitiesia- vadinasi nebėr ten vandens.. Vėl atgal- vėl lenkia... Po to diedulis ima mano vyrą už rankos ir lygiai taip pat veda.. Ir jam lygiai taip per savo delną perleidžia kažkokią stebuklingą energiją- irgi linksta tose pačiose vietose virgulė...
Buvom abstulbę su vyru.. Nemeluoju, garbės žodis. Nebuvo jokios rankos, kuri lenktų tas lazdeles, ji linko pati. Eini, tiesiai atkišęs į priekį, ji laikosi, o atėjus į kažkokį tašką, kur, matyt, yra po žeme vanduo, ji ima ir linksta, ir net taip stipriai, kad sunku nulaikyti tuos pagaliukų galus.. Neįtikėtina...
Su vyru visą vakarą kalbėjom, kad- tikėk netikėk, bet abu pamatėm, patys išbandėm.. Nežinau kas ir kodėl, bet lenkia tą pagaliuką, tikrai.. Va ir kaip po visko abejoti kažkokiom energetikom, magnetiniais ar biolaukais... ?

Dabar taupysim pinigus ir kasim šulinį. Vyras kelio atgal nebeturi :) Greit galėsiu drąsiai kviesti visus svečius, nes nebegąsdins manęs kalnai nešvarių indų.. Ką jau kalbėt apie šiltą dušą vakare.. Man, miesto vaikui, tai absoliutus malonumas :) Ypač kai ežero vanduo pavasariais būna ledinis ir praustis einu pasispygaudama nuo šalčio...
Stebuklai yra, aplink mus ir mumyse.. Tik arba mes  per skubėjimus nepastebime arba tiesiog dar to neatradome..

Mes esame stebuklai.

Šoperiai.




Apgaubtas miego šydu...





Medutė...




Čia laikas sustoja...


Tiek daug turiu parašyti ir kartu nė nežinau nuo ko pradėt..
Su Lina TAI planavome labai seniai.. Ji- dviejų nuostabių dukryčių mama.. Mėgaujasi motinyste, šeimyniniu gyvenimu, tačiau žinia apie trečią nėštumą sukėlė nemažai minčių...
Laukimas buvo lengvas ir gražus. Nes pati Lina graži. Mažutė kaip paukštukas, gera iki negalėjimo, švelni ir jautri.. Iki pat pabaigos stengėsi išjausti kiekvieną laukimo akimirką.. Tai sujudantį kūdikėlį, tai suskaudusią nugarą, tai baimės ir nežinios minutes..
Kai pasisiūliau įamžinti gimimo akimirkas, nebuvo dvejonių, diskusijų ar sąlygų. Tik abipusis pasitikėjimas.
Kadangi Linos abi dukrytes padėjo pasitikti jos draugė, šį kartą taip pat su Lina turėjo būti ji.. Bijojome, kad neleis gimdymo namuose būti ir man, visgi, šventas laikas.. Dar paskutiniais laukimo mėnesiais Lina klausė savo akušerės, ar būtų galima, kad gimdyme dalyvautų du žmonės.. Akušerė pasakė- jokiu būdu, nebent, būtų galima keistis- pradžioj- jos draugė, vėliau aš..

Laikas eina kaip tiksinti bomba. Susitariame, kad skambins jei tik prasidės bent menkiausi požymiai, kas žino kur tuo metu būsiu.

Su šeima suplanuojame atostogas. Ir koks sutapimas- Lina skambina, sako, lyg kažkas vyksta, lyg ne.. Visgi, išvažiuoju, išgavusi pažadą, kad jei ką, ji man tuoj pat skambina ir aš iš bet kurio kampelio skubu kaip galiu pas ją..
Išvažiuoju atostogauti palikusi klaustuką, na kada, kada gi tai įvyks, spėsiu ar ne? Taip norėjome mes įamžinti tą stebuklo atėjimą, tą nuostabų, neišpasakytą momentą..

Ketvirtadienis. Lina vis dar laikosi.. Su šeima svarstome, važiuoti namo, ar dar vieną dieną praleisti sodyboje.. Galų gale nusprendžiame važiuoti namo.. Grįžtam, išsikrauname daiktus, aš su Domu dar į parduotuvę nuvažiuoju- mat po atostgų šaldytuvas namie kaip po atominio karo.. Apsiperkam, sėdam mašinon, skambina Lina. Lyg kažkas vėl vyksta, lyg ne.. Laukiam toliau.
Pakeliui su Domu dar užvažiuojam į kitą parduotuvę prie namų, nes pamiršome keletą prekių nusipirkti. Telefoną netyčia palikau mašinoje.. Grįžtam atgal- penki praleisti skambučiai. Linos.
Skambinu vyrui, susakau kas ir kaip. Numetu mašiną vidury kiemo, vyras ateina pasiimti pirkinių ir Domo, o aš per mili sekundės dalelę nubėgu pasiimti drabužių persirengimui ligoninėje ir fotoaparato..
Parlekiu strimgalviais į mašiną ir spaudžiu kiek galiu.. Mano mašina greita ir galinga. Konstitucijos prospektu spaudžiu neleistiną greitį, meldžiu, kad tik nepasitaikytų raudonos šviesos ir kelių policija. Prie šviesoforo stoviu- dirsteliu į laikrodį.. Galvoju- kada jau gims leliukas. O gal jau gimė? Jei ne, tai kada gimtų?
Pastatau mašiną.. Įlekiu į ligoninę.. Linos draugė jau laukia.. O pačią Liną tikrina ar čia jai pradžios pradžia, o gal tik baimės akys didelės? Priėmėja nepasirodo labai drauginga.. Ir.. O varge.. Kai Lina paprašo, ar negalėtume būti gimdyme dviese-gauna griežtą ne. Nei keistis, kaip buvo žadėta, nei būti ir man- NEVALIA. Jokių bet, jokių gal...
Stovėjau savo kuprinę apsikabinusi ligoninės koridoriuj..Širdy raudojau.. Jaučiausi kaip kątik egzamino neišlaikiusi mokinukė..  Graudu. Tiek laukta buvo, tiek planuota, tiek tikėtasi. Vieno "NE" dėka visi lūkesčiai sudužo. Priėmėja leidžia eiti tik vienai iš mūsų... Eina Linos draugė, su ja sutarta jau iš anksčiau, su ja juk gimė abi kitos dukrytės..
Patikrinimas- gimdymas jau įsibėgėjęs, skubiai reikia į gimdyklą.. Lina vežama su liftu.. Visa balta, kaip popierius. Laiko rankose didžiulį pilvą, žiūri skausmo pilnomis akimis, dejuoja.. Tyliai pasako: "aš negaliu nieko pakeisti..".
Užlipu į trečią aukštą, kur yra gimdyklos. Man neleidžiama net į koridorių įeiti. Stoviu ir tiek. Nežinau kodėl nusprendžiau stovėti.. Girdžiu akušerės balsą, girdžiu kažkur verkiantį kūdikį.. Dužo, sudužo visos mūsų svajonės, noras įamžinti, noras turėti prisiminimą..
Nepajutau, kaip bestovėdama koridoriuj nusirengiau suknelę, persiaviau basutes.. Stoviu ir laukiu nieko.
Išeina akušerė. Ta pati, kuri vos prieš dešimt mėnesių padėjo mano mažiausiąjam ateiti į šį pasaulį.. Žinoma, ji neprisimena manęs,- juk per dieną jos rankos būna pirmosios, ne vienam kūdikėliui kurios jį sutinka .. O aš ją pamenu. Gera, be galo jautri, labai rami ir kelianti besąlygišką pasitikėjimą..
Išeina į koridorių.. Man tyliai, ramiu balsu sako: " na, jei jau tarėtės, užeikit..."
Drebu kaip epušės lapas. Ištraukiu fotoaparatą, virpančiais pirštais reguliuoju nustatymus.. Matau Liną. Matau jos skausmą. Matau jos didybę. Nebylią. Sugniaužtus iš skausmo pirštus. Baltą veido odą ir akis. Dideles, ramias, susitaikiusiais su akimirka.
Viskas vyksta kaip filme- ramiai, nuosekliai, sklandžiai... Sąrėmio metu Lina bando stumti. Viską stengiuosi fiksuoti, nors, neįsivaizduojate kaip tai sunku.. Matau tokią trapią mergaitę, sumerktomis nuo skausmo akimis ir taip norisi bent dalelę tos kančios prisiimti sau. Puikiai suprantu ką ji išgyvena kiekvieną sekundę.. Taip noriu padėti, noriu saujomis susemti kiek galiu to skausmo, kad tik jai būtų lengviau.. Iš paskutiniųjų susikaupiu ir bandau fiksuoti stebuklą.. Lina laikosi draugės rankos. Geroji daktarė vis stebi eigą, tai liepia kvėpuot, tai stumti.. Ir.. matau kaip TAI įvyksta. Mažas kūdikis, tik ką buvęs kažkokiam mums nesuvokiamam pasaulyje, gimsta. Viskas. Jis jau čia. Akušerė kuo ramiausiai daro tai, ką puikiai išmano. Be jokio streso, visiškai užtikrinta ir atsipalaidavusi... Jos ramybė užkrečia pagaliau ir mane. Suvokiu, jog kątik gimė naujas žmogus.. dar vienas, mūsų benykstančios šalies pilietis... Manau, suprasite, jei pasakysiu, kad apibūdinti tą situaciją tiesiog negaliu.. Nėra tokių žodžių.. Tiesiog vienas didelis jausmas. Tokios begalybės, tokios jėgos, tokio stebuklo..
Palaukiau kol mažiuką nuprausė, suvystė, aprengė, kol Lina pirmą kartą jį pamaitino ir galiausiai- tyliai išėjau, palikusi juodu netrukdomai mėgautis artumu, pažinties akimirkomis..

Be galo, be galo, be galo esu dėkinga akušerei, kuri visgi leido visa tai įamžinti. Nežinau, ar ji pati iki galo suprato, kiek tai mums su Lina buvo svarbu..
Išėjau iš ligoninės į nuostabiai šiltą birželio naktį.. Nepajutau, kaip nuo visko ėmė riedėt ašatos.. Gal dėl patirtų išgyvenimų, gal dėl to, kad sukilo mano pačios patirties akimirkos, bet su visom ašarom išriedėjo ir laimė, dėkingumas, pasididžiavimas motinyste..Buvome vienos moterys gimdykloje, iki nuogumo visos tokios pat. Gal dėl to tas ir ryšys bei supratimas, nežinau..

Grįžau namo  su milijonu minčių.. Gyvenau Lina, jos skausmu, mažulyčiu, kątik gimusiu jos kūdikėliu .. Norėjau išverkt balsu visus patirtus jausmus.. Taip buvo gera apsikabinti savo pačios du miegančius sūnus įžengus į namus..
Gyvenu Lina ir jos kūdikiu vis dar- tvarkydama jos nuotraukas, paskambindama jai, rašydama šias eilutes.. Tiesiog.. Mes turime daug nuotraukų- gražių ir nelabai, bet tokių, kokias padariau Linai- turi labai nedaug žmonių.. Yra nemažai kadrų, skirtų tik jai vienai vienintelei.. Kažkada, būdama žilagalve močiutėle, laukdama, kaip gims jos anūkai ar proanūkiai, ji galės vartyti nuo laiko pageltusias šiandienos nuotraukas ir vėl išgyventi tai, kas kątik nutiko..

Visgi.. Mes gimėme vieni. Ir mirsim vieni. Ir tik, besilaukiančios moterys išgyvena tą palaimingą, stebuklingą metą, kuomet yra ne vienos tikrąja prasme...Tai stebuklas, dievaži.

Fotofilmuką galite rasti paspaudę čia.