Taboras. Arba vieta, kur baigiasi pasakos.


Su keliomis bendramintėmis, mėgstančiomis fotografiją, sugalvojome žaidimą: kiekviena sugalvoja po pasaką, burtų keliu jos bus mums padalintos ir tada, per dvi savaites, turime savo nuotrauka ar keliomis nuotraukomis tą pasaką atspindėti.. Įdomu.
Nežinau, kas buvo manosios autorius, bet man atiteko pasaka "Kaip princesė svajojo tapti auksine plunksnele"... Viešpatie Dieve, gyvenime nesu tokios pasakos girdėjus, bet.. užduotis duota, reikia sukt makaulę, kaip ją igyvendint.
Pradžioj, žinoma kilo lengviausia idėja- nufotografuoti gražią mergytę, rūžava suknyte, laikančią kokią plunksną rankoj... Būtų tikrai į temą, beliktų tik kokybiškai nufotografuoti. Bet.. Nemėgstu aš to rūžavo saldaus kičo, nemėgstu aš princesių, karūnų ir visokių "kvarbatkų", tad atmečiau tą idėją su princesiškomis pricesėmis. Fe. Neįdomu. Saldu.
Porą dienų galvoje buvo tuščia, jokios minties.. Kol galų gale pradėjo kristalizuotis: maža, juoda, suskretusi čigoniukė, graži, bet skurdi, mėgstanti kaip ir visos baltos, kvepiančios mergaitės, pasakas, priceses, rūžavas suknytes ir karūnas.. O kodėl princesė negali būti ji? Manau, modelis tinka. Ar šita čigoniukė mėgsta pasakas, svajoja apie princeses, pūstas suknytes?- Tikrai taip. - Tai irgi tinka mano užduočiai. Čigonai mėgsta auksą, - va atsakymas, kodėl mano plunksnelė, nors ir balta šiuo metu, bet, mergaitė juk svajoja tapti ir princese pūsta suknyte, ir kad ta paprasta balta plunksna taps vieną dieną auksine plunksnele. Viskas. Idėja yra. Liko sunkiausia dalis- ją gerai perteikti nutrauka.
Suku toliau galvą-kur, po velnių, gaut man dabar tą suskretusią mergaitę? Taboras iškart atmetamas kaip viena pavojingiausių miesto vietų.. Nuvažiuoju į Šnipiškes, išbraidau visas to kvartalo balas- nei mergaitės, nei suskretusios- nėr. Velniava. Dairausi važinėdama gatvėmis man tinkančio modelio.. nieko nerandu.
Ką gi.. Važiuosiu į taborą. Mačiau, kaip kitos žaidimo dalyvės savo modelius plikai prie jūros žiemą išrengia, neva Jūratė ar kokis Kąstytis ant kranto...Tad, dėl gero kadro, rizikuosiu.
Visi atkalbinėja kam pasakau. Brangusis iš vis apie tai nenori nė girdėt. Su fotoaparatu? Į taborą? FOTOGRAFUOT? Kur net žurnalistai savo laidas filmuoja tvirtai užsispaudę mašinos dureles, nes kamera tabore gali reikšt peilį šone, nelygu ant ko 'užsirausi'... Žodžiu.. Ant vienos svarstyklių lėkštelės esu aš su savo idėja, ant kitos- mano protas ir visi mano artimieji. Persvara akivaizdi, bet kam tai rūpi?
Sulaukiu kol vyras išvažiuoja iš namų,(jis man prigrąsino, kad atims fotoaparatą jei dar galvosiu tokias nesąmones), susirenku aparatūrą, paimu lėlę dovanų tai mergaitei, jei tokią rasčiau ir...važiuoju.
Jaučiu kaip ant greičio pedalo dreba koja. EEE, baisu. Kuo arčiau taboras, tuo labiau bijau, bet tuo tvirčiau žinau, kad privalau rast mergaitę ir padaryt tą kadrą.
Įvažiavus į "rajoną" drebu kaip epušės lapas, nežinau dėl ko- jaudulio, baimės, šalčio ar kokio velnio... Žiūriu, eina. Mama ir dukrytė. Būtent tai, ko man ir reikia. Eina dviese, čigonų ar narkomanų artimiausiam spinduly apie save- neįžvelgiu. Sustoju. Bet bijau atidaryt mašinos dureles ir lipt lauk..
Galiausiai įsidrasinu. Prieinu prie tos moters su mergyte ir pradedu kalbėt- neva aš, studentė, gavau užduotį nufotografuot skirtingas kultūras... Į mane žiūri kaip į ateivę... Susivokiu- gi kalbu lietuviškai :) Tada viską pakartoju rusiškai. Mergaitė slepiasi už mamos, bet.. kai pažadu rūžavą (!) lėlytę dovanų, ji sutinka būt nufotografuota... Mama, stovi šalia, įtariai stebi, rūko cigaretę ir dūmus leidžia per tarpą, kur turėtų būti priekinis dantis..
Nubėgu į mašiną, pasiimu aparatą.. Mašina užvesta, piniginė, rankinukas, viskas viduj- tik sėsk ir važiuok... Padarau kelis kadrus, padėkoju ir, kad skuodžiu lauk aš iš tos vietos - prakaisais išlėkiau, cypiančiais ratais....
Nuvažiavus gerą kelio galą, kai aplinka tapo saugi, sustojau autobusų stotelėj, pažiūrėti ką aš iš viso ten nufotografavau.. (nenustebčiau jei iš baimės būčiau pamiršus iš vis kaip fotikas įsijungia). Bet- aš nufotografavau..Turėjau mažą galimybę greitai padaryti tobulą kadrą su idealiai tinkančiu modeliu mano idėjai, bet... patirties, laiko, drąsos ar kažko stoka..ir.. aš- SUSIMOVIAU.










7 comments:

Irma rašė...

O ne, tu nesusimovei. Šaunuolė!!!!

Asta rašė...

drąsiai tu čia

Indre rašė...

Kartais drąsa eina labai arti kvailumo.. Tad dar klausimas, kaip aš čia ištiesų... Bet stengiausi, kad būtų maksimaliai saugu, kiek tai leidžia aplinkybės.

mongoliuke rašė...

Indre, aš jau įpratau, ryte atėjusi į darbą gerti kavą ir skaityti tavo istorijas :) bet jau šiandien tai mane taip nustebinai, kad vos ta kava nepaspringau :) Saunuole tu, blemba iš kur tos drąsos tiek? man šitos nuotraukos ir pasakos interpretacija labai patiko :)

Kristina rašė...

Visai tu nesusimovei :) Kodėl taip manai?
Drąsiai tu čia, bet aš abejoju, kad išdrįsčiau....
o mama tik stovėjo ir žiūrėjo?

Indre rašė...

Ritule, kassrytą istorijų nebus turbūt.. Kai tik turiu ką parašyti, nesinori vargint pezesiais skaitytojų :) Bet labai smagu, kad Jums įdomu.
Ištiesų forumą sukūriau labiau nuotraukoms ir galbūt naujai savo foto veiklai.. Bet man patinka prie nuotraukų parašyt ir po kokį komentarą. :)

Kristina- aha, mama tik žiūrėjo, šypsojosi.. Gana draugiškai buvo nusiteikusi, tik pradžioj įtariai žiūrėjo.. Kai pradėjau kalbėt apie foto, ji nejučia galva padarė gestą "ne", bet po to, kai pasakiau kas ir kaip, kad mano ketinimai geri, kad ne žurnalistė ar pan, ne apie skurdą ar narkotikus aš čia, o tik apie mergaitę čigoniukę, plius ta dovana sustiprino pasitikėjimą ir ji leido..
Labai gerbiu mamos meilę vaikui ir mamos norą užtikrinti savo vaikui saugumą, todėl nesvarbu, kad tai čigonai iš taboro, tikrai iš šių foto nei verslo nei kažko nedarau. Tik maža istorija.

Indre rašė...

O susimoviau- kaip fotografuotoja.. Iš techninės pusės nėr gera ta nuotrauka...

Rašyti komentarą