Kas dalina vaikus?



Vakar mano didysis iš darželio parnešė dovanų broliukui (žinoma, tikėjausi kad man), bet jis griežtai pasakė: "Cia boliukui"- rudeninį medį. Su spalvotais plastelino lapais, šakelėmis.. Toks gražus. Davė mažąjam pačiupinėt, aišku tas vos neišvertė medelio iš koto, tad aš padėjau saugiai į lentyną... Domas nušuoliavo kambariais- mamyte, einam žaist, mamyte, duok sūrelį, paskaityk pasaką ir- kur mano mašinytės?...........
Ir kažkaip graudu pasidarė. Visą dieną aš buvau paskendusi toj čigoniukėj, nu niekaip negalėjau persiorientuoti ir išmest jos iš minčių.. Ir čia- grįžta mano gyvsidabris namo.. Šiltas, baltas, švariai murzinas, kvepiantis cinamonu (matyt daržely valgė košę su juo)...Visiškas kontrastas tai niūriai nuotraukai mano bloge...

Vakare išmaudėm mažiuką, suruošiau jau guldyt į lovelę, maitinu ir žiūriu į jį- kokiam palaimingam transe jis... Žinda sau saugiai ir šiltai ant mamos rankų, apklostytas švariais kvepiančiais patalėliais.. Jei tik išsigąs naktį, tuoj bus priimtas ir į tėvų guolį, pamaitintas, pačiūčiuotas..
Žiūriu į vaiką ir mąstau toliau- kodėl Tu? Kodėl būtent TU man gimei? Pagal ką tie vaikai yra mums dalinami? Kas nusprendė, kad mano Nojus ateis į mano šiltus namus ir kodėl kiti vaikai, tokie pat minkštučiai ir mieli- keliauja pas jų nelaukiančius tėvus? Kaži kaip ten tas kažkas skirsto vaikams tėvus? Juk realiai, vaikai nekalti, kad gimė prastoj šeimoj, gimė nelaukiami.. O juk visi mažyliai vienodai nori mamos, nori šilumos, nori žaisti, nori akvarelinių dažų ir daaaug dovanų po Kalėdine egle. Kodėl mano vaikas tą gaus, o kiti ne? Kažkoks marazmas, bet juk šitaip yra. Va, gimei tu kokiam šiukšlyne, pas tavęs nelaukiančius tėvus ir esi pasmerktas gyventi skurde, itin nesaugioj aplinkoj, be reikiamų elementarių sąlygų... Be teisės į ateitį.
Neketinu čia pradėt analizuoti socialinių problemų, bet man įdomu kaip vaikai pasirenka savo tėvus ar kaip jie yra tiems tėvams padalinami...
Įsivaizduokit, Jūs esate vaikas, pakibęs virš žemės dideliame lopšy, gandro snape. Tai, kur jūs nukrisite, į kokią šeimą, praktiškai nulems Jūsų sėkmingą arba ne kelionę šioje žemėje. Ir Jūs to beveik negalite įtakoti.

Tuo pat metu pagalvojau apie save- kas žino, kur būčiau aš šiandien, jei iš gandro snapo būčiau išslydus kur kokiam sąvartyne ar tabore.. O dabar- man buvo suteiktos visos sąlygos arba bent jau beveik visos augti, užaugti ir rasti kelią į gyvenimą... Aš net gimiau sostinėje, kur yra vienas brangiausių pragyvenimų mūsų šalyje, tad man, studentei, nereikėjo ieškotis būsto, palikus mamos kotletus kažkur už šimtų kilometrų, maitintis keptom bulvėm su kefyru ir gyvent pas kokią smirdančią močiutę nuomojamam kambarėly...

Norėčiau susitikti su tuo 'asmeniu' kuris lemia, į kurią šeimą koks vaikas atkeliaus... Turiu jam klausimų.

P.S. Vis dar mąstau apie savo čigoniukę. Viena ką galiu pasakyti- Kalėdos pas tą mergytę ateis ir ji sulauks dovanų.





7 comments:

Kristina rašė...

Ir kaip tu ją rasi?

Indre rašė...

Aš turiu jos nuotrauką. Tabore nesunku bus rasti jos namelį, kuriame ji gyvena, vien bet kam parodžius tą foto :)

Vida rašė...

Esu tikra, kad tu ją rasi, nes žinau, kokia atkakli esi. Viena iš dovanų turėtų būti jos foto su tavo pasveikinimais ir palinkėjimais. Jau vien tai, kad jos ieškosi, bus jai dovana, nes ji yra kažkam SVARBI.

Rasa rašė...

Kamuoja egzistenciniai klausimai :)
Aš irgi kamavausi!Klausinėjau ne tik savęs, bet ir draugų, kodėl man? kodėl aš? kuri turi viską! Bet dukra su negalia.
Atostogaujant prie žydros jūros, deginantis po citrnimedžiu - gavau atsakyma! :)
Kiekvienam žmogui duota tiek, kiek pajėgia nešti. Kiekvienas vaikas su negalia ateina i tokią šeima, kuri juo pasirūpins!

Rasa rašė...

Kaip būna sunku, labai sunku ir dar labiau skaudu - sau kartoju, tik stipriems žmonėms tai duoda! :)

Rasa rašė...

Kai studente vasaromis dirbau vaiku stovykloje su vaikais is vaiku namu. viena pamaina turejau berniuka Kesta, kuri prievartavo jo paties tevas, socialiniai darbuotojai tai suzinoje ateme vaika is seimos ir apgyvendino vaiku namuose, Kestutis su bet kokiu astriu daiktu pjaustydavosi rankas. kazkaip labai susidraugavom ir kai jam reikejo isvaziuoti suzinojom, kad ji vel atiduota tevams, jie atvaziavo jo pasiimti, o man pries isvaziuodamas Kestas pasake, kad nekencia manes. Taip ir atsisaveikinom... gryzau i savo kambari, o ten ant lovos piesinys: nupiesta namukas ir parasyta Mamyte, as tave myliu... blioviau visa nakti, daugiau nebdirbau tose stovyklose... ir zinau uz ka jis man taip pasake, as nieko nepadariau, kad ji apsaugociau... jauciuos skolinga savo puikiam gyvenimui pries Kestuti, tad Indre, jei priimsi rinkti dovaneles tiem vaikiukam prisijungciau

Indre rašė...

Aš susirasčiau tą Kęstuti vietoj Jūsų. Nesvarbu kad daug metų praėjo. Jei jis dar gyvas, rasčiau jį.
Dėl dovanėlių- ištiesų, manau, galima būtų gana nemažai visko surinkt per draugus ir pažystamus, bet problema yra ta, kad manęs niekas nieko neprašė. Gal įžeisiu mergaitę ar jos tėvus nešdama labdarą. Gal jie yra laimingi su tuo ką turi, o aš čia pradėsi surinktus skarmalus siūlyt.... Dovaną nuvežčiau tik su šventėmis, be jokios užuominos, kad tai kažkokia parama. Nežinau kaip daryt. Manau jiems bet kokia pagalba būtų gerai, nes neatrodo labai pasiturinčiai gyvenantys. Bet bijau įžeist su savo labdara... Žodžiu dar galvoju kaip čia geriau pasielgt, jei ką, susirasiu Jus. Ačiū už geranoriškumą.

Rašyti komentarą