Dabar ir kiekvieną dieną..



Norėčiau pakalbėti apie meilę, nepaisant to, kad Valentino diena jau senokai praėjo...
Žinot, žiūrėjom su vyru tokį filmą, kuriame vyras išvažiavo į karą ir po kiek laiko, žmona sulaukė skambučio, kad jis tame kare žuvo... (..) Kokia baisi netektis, koks didelis jos sielvartas.. Filme rodo kaip ji išgyvena, kaip ji gailisi dėl galybės prarastų akimirkų, minučių ir valandų, kurias praleido..
Labai sudomino būtent ši filmo vedamoji linija.. Ištiesų, juk labai kitaip elgtumėmės daugelyje situacijų, bendraudami su daugeliu žmonių, jei tik žinotume, kad tai yra paskutinis kartas, kada su jais esame kartu...
Arba, kai netenkame mums brangių artimųjų, klausiame savęs, na kodėl, KODĖL aš veltui praleidau šitiek laiko, kai tuo tarpu galėjau mėgautis to žmogaus draugija, kol jis dar buvo... Ir taip širdį gelia tada, o pakeisti nieko nebegali.. Nors vilku stauk, negali ir taškas...
To filmo eigoje, žmona sulaukė dar vieno skambučio, kuomet paaiškėjo, kad įvyko siaubinga klaida, ir.. visgi, jos vyras yra gyvas ir netruko grįžti namo..
Man net rankų pirštai nutirpo nuo to jausmo, kokį ta moteris iš filmo turėjo išgyventi. Labai retai, kada faktas apie tai, jog žmogaus nebėra, pasirodo buvo klaidinantis, kad įvyko nesusipratimas ir visgi, gyvenimas tą  mielą asmenį grąžina atgal... Koks nuostabus, klaikiai veriantis jausmas turėtų būti sulaukus tokio išbandymo/sukrėtimo..
Deja, gyvenime dažniausiai faktas apie kažkieno mirtį būna tikras.
O kaip dažnai, turėdami žmones šalia, mes prarandame tą bendrumo jausmą, tą mėgavimąsi vienas kitu čia ir dabar, išjautimą buvimo kartu iki pat kiekvienos sekundės dalelytės... Negaliu labai detaliai apibūdinti, bet man būtent toks dabar etapas. Ryškus ir aiškus. Aš noriu suvokti blaiviai iki menkiausios smulkmenos tą buvimą čia ir dabar su sau mylimais žmonėmis. Ne tada, kai verksiu jų netekusi, kai graušiu save, kad kažkada, kai galėjau būti su jais, aš to neįvertinau, paleidau laiką vėjais.. Ne ne, nenoriu šito jausmo. Todėl kaip niekada mėgaujuosi šia diena. Tuo, ką šiandien turiu. Jei tai paskutinė mano diena aš noriu išjausti ją iki pat pabaigos.

P.S. žudytis neketinu. :)

P.P.S. turbūt iš teksto susidarė toks įspūdis? Keista, bet labai dažnai taip atrodo, jei susiduriame su laimingu žmogumi. Aš esu laiminga.

3 comments:

Eva rašė...

...Todėl kaip niekada mėgaujuosi šia diena. Tuo, ką šiandien turiu. Jei tai paskutinė mano diena aš noriu išjausti ją iki pat pabaigos.

Štai ši dalis man padarė didžiausią įspūdį. Kažkaip vat stuktelėjo galvon tiek daug minčių iškart... Net nežinau, kodėl. Tiksliau - gal žinau, bet nemoku išsakyt. Aš visuomet mėgstu pasiplanuot į ateitį kažkiek... Kur būsiu po mokslų, ką darysiu, kada jau taupytis pinigėlius, ko iš santykių tikisi mano antra pusė ir pan. O mano mylimasis gyvena šia diena, čia ir dabar... Ir mane tai erzina :D BET jis gi mėgaujasi gyvenimu, šia diena ir daro viską - ryte eina į darbą, per pietus priima klientus, vakare užsiima papildoma veikla, naktį skiria laiko mokslams, o kur dar dėmesys man. Ir jis daro tai, ką turi ir ką NORI daryt. Iš tiesų, kiek daug leidžia suprasti Tavo sakinys...
Ir pati pagalvojau - kodėl taip dažnai kartoju "Myliu"? Todėl, kad bijau, jog net ir rytoj galiu nebeturėt kam to pasakyt... Todėl geriau tegul žino dabar ir užtikrintai...
Ačiū Tau už mintis :)

kva rašė...

o kaip vadinasi filmas?

Indre rašė...

Oi kaip nelaukiau šio klausimo, nors žinojau, kad kas nors jį vistiek užduos..:)
Ištiesų, filmas paprastas, net banalokas ir jo pagrindinė mintis man nebuvo tokia opi ar įdomi, bet "užkabino" ta artimo netekties/gyvenimo čia ir dabar "vedamoji". Suteikta galimybė vėl iš naujo mylėti žmogų ir kažką pakeisti..
Filmas- Brothers:
http://www.imdb.com/title/tt0765010/

Rašyti komentarą