Forsmažoriniai drugeliai...

Net nežinau kaip papasakoti Jums apie vieną fotosesiją.. Šeima ją rezervavo dar gūdžią žiemą, mat patys gyvena Olandijoje ir tik dabar ketino atvykti gimtinėn pas artimuosius.. Sutarėm datą, niekas nesikeičia.

Priartėjus pagaliau sesijos dienai prasidėjo forsmažorai :) Visų pirma, neturiu su kuo palikt Nojaus. Teko prašyt, kad pabūtų mama su juo, kol aš fotografuosiu. O jai kaip tyčia darbų lavina užgriuvus, darbe auditas ir viskios kitokios velniavos, bet o ką daryt? Žmonės iš Olandijos atvažiavo, laikas jų "dzigel dzigel" suplanuotas kada ką lankys viešnagės metu, negaliu pavest jų ir nukelt nėr kaip.. Žodžiu, mama rizikuoja netekt darbo (šiais krizės laikais), atsiprašo pusdieniui, kad pabūtų su mano mažuoju... Ok, sutarta.
Iš vakaro apgalvoju kaip ką darysiu, kaip fotografuosimės.. Parašau dar tai merginai, kad laukiu ryt, kad niekas nesikeičia, paprašau nevėluoti, mat mama skubės atgal darban... Atsigulu jau vakare miegoti ir tik bac- o kaip aš važiuosiu????? Mano mašina tai servise?!!! Visai iš galvos iškrito.. Žadinu vyrą, klausiu ką daryt :) Tas per miegus nieko nesupranta, bet pažada ryte apgalvoti susidariusią situaciją (!!!).
Aišku, kai ryte jis pabunda, nieko neprisimena apie man duotą pažadą. Rytas, vėluoja vyras darban, dar Domas kaprizinasi, tai jam kelnės netinka į darželį, tai kažkokias mašinas nori ten vežtis, žodžiu velniava kaip reikiant.. Galiausiai viskas baigiasi tuo, kad vyrui geranoriškai sutinka mašiną paskolint jo brolis (ačiū ačiū jam). Tad, problema išspręsta.
Atvažiuoja mama, paleidžia mane į studiją.

***

Kadangi aš daugiausia fotografuoju leliukus ir vaikus, visada studijoje palaikau kiek aukštesnę temperatūrą dviejų šildytuvų pagalba. Mums, suaugusiems būna karšta, bet va kleckai lieka visą sesiją šiltutėliai ir nurengti ir su vasariniais drabužėliais... O, bet tačiau, vėl forsmažoras- po paskutinės sesijos buvo taip karšta, kad išjungiau šildytuvus ir pamiršau įjungt išeidama. Negana to, kažkas nutiko visam pastate ir visas bendras šildymas buvo atjungtas! O dar labiau negana to- pasitaikė siaubingai vėjuota diena ir pro mano studijos retro langus vėjas pripūtė šalčio... Įėjau kaip į šaldytuvą ir nustėrau, juk man fotkint vos 8 mėn lelių!!! Puoliau jungt šildytuvus, ėjau pas kaimynus daugiau prašyt (aišku, niekas neturėjo).. 

***

Jaučiu, kaip laikas kvėpuoja man į nugarą... Skaičiuoju minutes, sutarėm 10 val. pradėt sesiją.. Laukiu, jau 10 val, o dar jų nėr.. Laukiu toliau, pradeda nervas imt, juk paprašiau nevėluot :) Siaubingai pati nemėgstu vėluoti ir labai labai nemėgstu kai vėluoja kiti. Galų gale, bent paskambintų... Nervuojuos toliau prie lango atsistojus :)) 10.20 jų vis nėr. Skambinu mamai klaust ką daryti, juk jai skubu grįžt atgal į darbą.. O mes su sesija dar nė nepradėjom.. Sutariam su mama, kad laukiu iki 10.30  ir jei nėr, važiuoju namo.. Dar parašiau tai šeimai sms, nes turėjau tik jų olandišką numerį, bet niekas nieko neatsakė.. 

10.28 gaunu žinutę: "vėluojam atsiprašom, neužilgo būsim"... 

Man per ausis ima dūmai rūkt :))) Neužilgo???? O čia tai kada? :)

Dar porą minučių ir būčiau išvažiavus. 

Esu baisiai supykus, nuoširdžiai sakau, neslepiu.. Ir, kadangi fotografija tam tikra prasme yra kūrybinis darbas, tam reikia nusiteikimo. Negaliu fotografuoti jei esu ne nuotaikoj,- tas tuoj pat jaučiasi nuotraukose.. O čia aš ne tik kad ne nuotaikoj, aš-ĮSIUTUS :)

10.50 įgriūna man į studiją trys žmonės. Du suplukę, prasikaltusiom akim ir viena- atsipūtusi panelė autokėdutėj :)

***

Žinot, žmonės yra siaubingai įvairūs. Būna tokių, kurie nervinasi dėl visokių menkniekių taip sau trumpindami gyvenimą.. O kiti tuo tarpu absoliučiai nesinervina dėl nieko ir plaukia sau ramiai per gyvenimo bangas pačiu paviršiumi...

Na, pvz, padavėja kavinėje atneša per šaltą sriubą.. A žmonių rūšis (besinervinančių) tuoj ims putoti, kas čia per betvarkė, pakvieskit vedėją ir pan.. O B- ims ir suvalgys, ko gero nė nepastebės, kad ta sriuba pravėsusi... 

Kita situacija.. Moteriškei nulūžta batelio kulniukas. (įsivaizduojat tokį siaubą?) A var.- nervinasi dėl tokio incidento savaitę, nusiperka naujus batelius, bet vistiek dar savaitę nervinasi dėl sulūžusių senųjų.. O B var.- nusiauna tuos batelius ir nušlepsi gatve basa.. Va taip.

Tai aš esu labiau prie A varianto, žinokit :) Nemėgstu to savo būdo, bet aš, prisipažinsiu, greit ir smarkiai reaguoju- nuliūstu, supykstu, džiaugiuosi... Manęs neišmuša iš vėžių rimti dalykai, bet smulkmenoms esu labai jautri. Tai yra blogai, sutinku, bandau keistis, neskubinkite, juk tas nėr lengva :)

O ta šeima- absoliutus variantas B. Aš tikrai buvau supykusi ant jų.. Bet nežinau kokį burtą jie atėję paskleidė, nes mano pyktis sulig jų įžengimu į studiją ėmė ir išgaravo... 

Įspūdingos išvaizdos mama, tamsios odos, juodų plaukų, rudaakė.. mažulytė, smulkutė kaip coliukė. Labai graži moteris, nors nekyla ranka jos taip vadint, mergaitė ir tiek.. Nenusakomo amžiaus :)

Dukrytė drūta, pavalgiusi ir tokia labai jau ponia. Tik klapsi akytėm, nenori pabūt rami anei kiek. Nori ropot, spyruokliuot pastatyta ant kojyčių, žodžiu, užsiėmusi dama, nebuvo jai laiko nei man pozuot nei pabūt ramiai vienoj vietoj.. :) 

O tėtis.. Na, laimingas jis, turėdamas tokias moteris savo gyvenime..

Laiminga pati šeima, visiškai atsipūtusi, nematanti nei blogio, nei problemų.. Turėjo į Lietuvą atskristi iš Olandijos lėktuvu, bet.. o vargeli, pavėlavo vos viena minute.. :) Nieko, sėdo mašinon ir su tokiu lelium atbildėjo visą kelią.. Jokių problemų.. Bevažiuodami pas mane į studiją viršijo greitį, plius tėtis kalbėjo telefonu.. Prabangiai pakalbėjo, nes teko "žaliesiems sargams" sumokėti atatinkamai už pokalbius :) Kai man jie tą pasakė, aš tuoj ėmiau piktintis, dejuoti, skėsčiot rankomis: "kaip, pavėlavot į lėktuvą?" "kaip, tiek daug policijai mokėt, o siaube!!" ... O jie- tik klapsi akimis, na kaip išėjo taip.. Nuostabu. 

Tuo man ir patinka mano šita visa foto veikla, kad iš kiekvienos šeimos aš vis kažko pasisemiu, kad visi apsilankę mane praturtina nauju patyrimu, naujomis žiniomis.. Labai labai stengiuosi iš šių žmonių pasimokyti to "atsipūtimo", neieškojimo problemų, nedejavimo ar ilgos saviplakos dėl kažko... Na, kvailai pasielgė, kad viršijo greitį, labai blogai, kad kalbėjo telefonu, baisiai gaila tų pinigų, sumokėtų policijai.. Bet ką dabar? Graužtis savaitę dėl to? Ir kas pasikeis? - Ogi nieko. Viską suprantu ir aš, bet aš dažnai save graužiu.. O noriu išmokti to nedaryt. Gyvenimas per daug nuostabus, kad užsiciklint ant visokių negerumų.. 

Ir kas ypatingai smagu- mano pyktis taip staigiai išlakiojo į visas puses, kad fotografavau išsišiepus ir visai pamiršau, kad gi reikia būti piktai ir susirzusiai dėl viso tokio nenusisekusio ryto... Matyt ta šeima išties turi kažkokią dovaną, nes mane vėl atstatyti į pradinę būseną, kai esu pikta, pavyksta labai labai nedaugeliui.. Džiaugiuosi dėl visko kas tądien įvyko- dėl visų forsmažorų, dėl tų vėlavimų, dėl pykčio, dėl nervinimosi ir dėl puikaus naujo patyrimo, gal netgi priminimo ką visi ir taip žinome, kad nepamirškime džiaugtis gerais dalykais ir nesiciklinkime ant nesėkmių bei saviplakos. 

Toji šeima turi ryšį, jie nepikti žmonės. Plevena per gyvenimą kaip drugeliai sau visi trys. Prieš juos pasijutau kaip koks piktas kirminas, besisukantis kokiam tai pykčio kokone... 

Na.. bet tikiuosi iš kirmino pavirsti drugeliu ir aš. Pradedu jau nuo šiandien.

Nepykit už ilgą istoriją..