Virgulės paslaptis..


Nuostabiam savo gamta bei įspūdingais ežerais pasižyminčiame Utenos rajone mes taip pat turime savo žemės lopinėlį... Ant ežero kranto, šalia pušyno.. Taip gera vasaros savaitgalius leisti ten.. O vaikams, tikras rojus.. Apie pietų miegą negali būti nė kalbos.. Kaip pabunda anksčiausiai ryte, taip ir eina miegoti kai blakstienos visiškai nusveria ir užmerkia akytes... Mažasis dar vis pamiega, nes buvimas gamtoje jį siaubingai išvargina.. Bet va Domas, tai visas veikloje.. Ir žuvį gaudo su išdrožta meškere ir malkas neša vakariniam laužui ir žolę padeda tėčiui sugrėbti ar atneša nuo ežero man vandens, kad galėčiau išplauti kalną indų... Beje, kalbant apie indus.. Tai vienintelis sodyboje mane nervinantis dalykas.. Tų lėkščių ir bliūdelių susikaupia tiesiog nepadoriai daug.. O vandens neturiu.. Technkikos stebuklas kaip indaplovė lieka mano saldžiausiuose sapnuose, na, arba namie.. Tai ojoj, kaip plaudama bliūduose tuos indus svaigstu, kaip grįžusi namo atsuku "kraną" ir iš jo bėga vanduo.. Įsivaizduojate? Ir ne bet koks: gali bėgti šaltas, o gali šiltas, kaip pageidausite :)
Labai stipriai įvertinu šiuos stebuklus kasskart kai grįžtu namo.. Todėl kelis metus, savo brangiąjam vis zyziu: man reikia vandens. Be burbulinės vonios galiu gyventi, bet indams susiplaut ar dušas išsimaudyti- man būtina. Ir tai buvo pagrindinė sąlyga, kai su vyru tarėmės dėl sodybos pirkimo. Sakiau- jei nėr vandens, nieku gyvu ten nevažiuosiu :) Vyras pažadėjo.. Ir va..
Ūdijau smegenis tris metus, nors nelabai jis supranta, kam čia man to vandens reik: ežeras šalia, atneša man kibirais.. Fui fui, kaip nemiela..
Galų gale priveikiau savo nuolatiniu bambėjimu, kad man reik jog iš krano pagaliau tekėtų vanduo. Vyras sugalvojo, kad kasim šulinį, tada įmesim motoriuką, ir.. vualia- jo moteriškė pagaliau bus laiminga ir nustos ėst smegenis :) Tam kad iškast šulinį, reik nustatyti kur koks šaltinis teka.. Tad vyras susirado kaime tokį diedulį, kuris turi kažkokių galių (ar visgi neturi?), kurių dėka neva gali nustatyti kur kokia vandens gysla yra žemėje... Na, man jau juokas iš tokių vapėjimų apie šulinius, gyslas ir stebuklingus žmogeliukus, kurie vaikštinėdami pieva gali "įmatyti" giluminius vandenis :) Žodžiu, nusiteikiau linksmam laikui ir ilgai vyro smegenų apendicito operacijai..

Laukiam stebukladario, matančio "skrądžiai" žemes

Tikėjausi, kad tai bus senas barzdotas krivis, ilgais žilais plaukais ir drobiniais marškiniais, besiplaikstančiais vėjyje, gal net atjos kokiu žirgu.. Nieko panašaus. Atvažiavo pats, su raudonu Nissanu, apsirengęs kelnėm ir violetiniais margais marškiniais.. Tvarkingas ūkininkas, visai ne senolis ir net be ūsų. (taip ir maniau, kad apsišaukėlis, iškart juk sakiau). Aš tuoj pat kreivai žiūriu atvykėlio pusėn.. Nelabai tikiu nei burtininkais, nei ekstrasensais ar dar kokiais abrakadabra.. Todėl ir diedulį gana skeptiškai įvertinau..
Išsitraukė iš Nissano kažkokį pagaliuką- tarsi V raidė išaugusi iš šakų.. pasiėmė už galų ir eina po lauką.. OO, sako, čia yra gysla, va, matai, kaip lenkia mano pagaliuką :) Pfff, galvoju. :). Dar perėjo lauką, nustatė diedulio burtų lazdelė, kad sueina keli šaltiniai vienan taškan.. Ir ką? Aš kaip didelė skeptikė, sakau vyrui, negi tu imsi dabar samdyt žmones ir kast žemę ten, kur to diedulio pagaliukai nulinko? Juk nepigiai kainuoja, o čia kažkokias pasakas mums parodė... Aš niekaip netikiu. Vyras tarsi dvejoja. O diedulis kiša pagaliuką, sako, imk, pabandyk, gal ir tau nulinks lazdelė einant lauku.. Eina tas mano vyras, kaip beprotis su lazdelėm rankose po lauką, niekas jam nelinksta :) Aha, konstatuoja diedulis: neturi tu galių... Kurgi ne, pagalvoju...Žiū, bruka rankon tas lazdas ir man, sako, nu, ragana (!), pabandyk ir tu.. Juokiuos, bet paimu.. Einu, aišku, niekas nelinksta ir man.. Tik staiga, suima mane už rankos tas diedulis- vienoj mano saujoj šaka tos lazdos, kitą ranką laiko jis.. Ir, ką sau manot? Einam atkišę virgulę, (pasirodo taip tas medžiukas vadinasi), ir bac, ima ją kažkokia nematoma ranka lenkt į apačią (!!!).. Dievaži, toks jausmas, kad už galo paėmė kas ir traukia link žemės. Keli žingsniai tolyn- vėl išsitiesia- vadinasi nebėr ten vandens.. Vėl atgal- vėl lenkia... Po to diedulis ima mano vyrą už rankos ir lygiai taip pat veda.. Ir jam lygiai taip per savo delną perleidžia kažkokią stebuklingą energiją- irgi linksta tose pačiose vietose virgulė...
Buvom abstulbę su vyru.. Nemeluoju, garbės žodis. Nebuvo jokios rankos, kuri lenktų tas lazdeles, ji linko pati. Eini, tiesiai atkišęs į priekį, ji laikosi, o atėjus į kažkokį tašką, kur, matyt, yra po žeme vanduo, ji ima ir linksta, ir net taip stipriai, kad sunku nulaikyti tuos pagaliukų galus.. Neįtikėtina...
Su vyru visą vakarą kalbėjom, kad- tikėk netikėk, bet abu pamatėm, patys išbandėm.. Nežinau kas ir kodėl, bet lenkia tą pagaliuką, tikrai.. Va ir kaip po visko abejoti kažkokiom energetikom, magnetiniais ar biolaukais... ?

Dabar taupysim pinigus ir kasim šulinį. Vyras kelio atgal nebeturi :) Greit galėsiu drąsiai kviesti visus svečius, nes nebegąsdins manęs kalnai nešvarių indų.. Ką jau kalbėt apie šiltą dušą vakare.. Man, miesto vaikui, tai absoliutus malonumas :) Ypač kai ežero vanduo pavasariais būna ledinis ir praustis einu pasispygaudama nuo šalčio...
Stebuklai yra, aplink mus ir mumyse.. Tik arba mes  per skubėjimus nepastebime arba tiesiog dar to neatradome..

Mes esame stebuklai.

8 comments:

Anonimiškas rašė...

Taigi joks čia ne stebuklas, labai senovinis metodas rast požemines vandens sroves...Ypač prie ežero,kai jį jos maitina...bet va žmonės reti, kurie tai įvaldę. Moderniai vadinamas metodas - biolokacija - eina rast vandenį, iškasenas, visokias rūdis ir pan. :)

Indre rašė...

Matot, mums, miesto vaikiams tai yra visiški burtai :) Kai išvažiavo diedulis ir vėl su vyru likom iš maišu trenkti: ir kaip visa tai vyksta? :) Tiesiog neapsakomas jausmas, eini ir traukia-lenkia tą pagaliuką: kas, kaip, kodėl? Gal žmonėms, kertantiems fiziką tai viskas logiškai paaiškinama, bet man tai- tikrų tikriausias stebuklas :) Ištiesų, kiek daug įdomių dalykų žemėje egzistuoja..ir kiek mažai jų žinom..

Anonimiškas rašė...

Nerodo nuotraukos. :) Įdomi istorija, tokia nuotaikinga. Pas mus kaime šuliniui vietą rinko su vyšnios šaka kažkada. Iki šiol stebiuosi ir nesuprantu, kodėl būtent vyšnia.

Renata rašė...

Lauksim foto su sulinio kasimu Indre :) Smagu istorija.

Anonimiškas rašė...

Klausimėlis tokis - jei bus šulinys ir vandentiekis, tai bus ir nuotekos, vadinasi, kanalizacija, o kur ji dėsis? arba teršiamas savas ežeras išeina, arba jei lauk leist, tai ir tiems patiems požeminiams gruntiniams vandenims, t.y. ir šuliniui jo klius? kaip galvojat tą klausimą spęsti, įdomu?

Indre rašė...

Anonimai- mes turim statybos leidimą net keletui pastatų tenai statyti su visomis išduotomis sąlygomis tiek vandentiekiui, tiek nuotėkoms.. Jokiu būdu nedarytume žalos gamtai- aš esu didelė gamtos gerbėja ir mylėtoja, tad tikrai viską darysime tik taip, kaip numatyta statybos leidime :) Labai džiaugiuosi, kad susirūpinote. Vadinas ir Jums ne vistiek. Gerbiu.

Vilius rašė...

Na, metelių trejetas prabėgo nuo šio Jūsų įrašo - smalsu labai - ar pavyko šulinys? Smalsauju, nes prisiskaitęs visagalio interneto patarimų ir aš kada tai prieblandoje paslapčia (kad neapsijuokti prieš žmoną ir kaimynus) su šakele vaikštinėjau po pievą savo. Tiesą sakant net plaukai pasišiaušė nuo to jausmo, kai šakelė pradėjo "veikti" :-) Dabar didžiausias klausimas į ką šioji sureagavo?...

Anonimiškas rašė...

Gerai

Rašyti komentarą