Ar ir Jums taip būna?


Kažkoks debesis užpuolė.. Kybo toks juodas virš galvos, grėsmingai sunkus ir žada nukrist ant manęs.
O aš visaip kaip bandau apsisaugoti: ar čia kokį skėtį skleisti ar bandyt kažkur pasislėpt, nebežinau.
Toks laikotarpis, kai nesiseka visame kame: važiuoju fotografuot gamtoje, po sesijos sėdu į mašiną- pyst, palikau šviesas, nusėdo akumuliatorius... Namie kažkodėl ėmė ir sustreikavo mūsų išmanioji skalbyklė.. Pavasario šilumos vis nesulaukiu. Nojus su snargliu panosėj ir visas piktas- neleidžia naktimis miegot aneikaip. Domas sugalvojo, kad pats laikas dabar bandyti mūsų su vyru kantrybės ribas- elgiasi būtent taip, kaip nederėtų. Atsikalbinėja ir dar, kai sudrausminam, toks spirgius ima trankyti kambario duris! Kur tai matyta??? O šiandien ryte, nors atsikėliau plyštančia nuo nemiego galva, bet pamaniau, stipri kava iš mėgstamo puodelio mane bent kiek prablaškys.. Ką sau manote? - Sudaužiau iš spintelės betraukdama tą savo numylėtąjį puoduką.. Iš niekur kitur man taip nebūna skanu gert kavą, kaip tik iš jo vienintelio. Ir jo nebeliko...
Skambinu skaipu draugei. Guodžuosi, kad atėjo į mano gyvenimą juodasis zebro dryžius.. Draugė bando guosti, neva po juodo ateis baltas.. Bet abi jaučiam, kad jai nesiseka.. Tik staiga įsiplepam apie vaikų aprangą ir ji sugalvoja parodyt savo dukrytės vieną suknelę, su kuria ją rengė aną vasarą... Siunčia nuotrauką.. Laukiu. Ateina, atsidarau, o ten... Maža graži mergytėlė stovi sau basa rąžienų lauke prie pūpsančio didžiulio gelsvos spalvos šiaudų ritinio. Saulė nuotraukoje beveik leidžiasi. Vasara, dangus mėlynas.. Ir taip gera palieka ant širdies, tarsi tą mano debesį virš galvos kas nupūstų..
Vėl prisiminiau, kad juk pavasaris, na, kolkas vėsoka, bet šiluma netruks ateiti.. Tuoj sužaliuos pievos, ims skleistis pirmieji žiedai.. Dienos jau gerokai ilgesnės- pats laikas traukti dviračius ir riedučius iš sandėliukų... Prie Baltojo tilto kasdien daugėja šeimų, pikninkaujančių šiltais vakarais.. Man ten labai patinka atvažiuot- vaikams puiki vieta palakstyt, tuoj jie draugų susiranda ir šiaip, gera vieta pajausti miestą, žmones. Kažkaip visi toj pievoj būna geri ir atsipalaidavę, šypsosi vieni kitiems ir net po pikniko susirenka šiukšles... Va kiek gražių minčių sukėlė man ta viena nuotrauka.Nežinau, ar Jums taip būna, bet mano negeroms nuotaikoms išvaikyti kartais užtenka pažiūrėti gerą filmą, išgirst gražią muziką, užuost kokį kvapą, sukeliantį mielus prisiminimus.. Arba, pamatyti nuotrauką ir mintimis nusikelt į vasarą..

Skubiai reikia nusipirkti naują gražų kavos puoduką ir iškviesti skalbyklės meistrą.
Gal visgi draugei pasisekė?

3 comments:

siga rašė...

Oi, kaip buna! Ir sitaip, ir kitaip... Ir kartais uztenka mazu melynu zibuciu (kuriu jau daug metu nemaciau...) nuotraukos :))

Anonimiškas rašė...

Dar kart apsiverkiau.. Kaip graziai jus rasot.. Paliecia atokiausius sirdies kampucius..
Jusu draugei tikrai pavyko.. ;)

Jurgita Lukos Photography rašė...

Būna ir taip blogai atrodo lyg tyčia viskas nesiseka. Būna kad muzika, filmas, geras žodis viską palengvina, o ypač tokį žibučių nuotrauka. Gražu, labai gražu. Pasiilgstu aš žibučių....

Rašyti komentarą