Aš kaip citrina.




Paskutines savaites jaučiuosi kaip citrina, išsunkta nuo šeimą užgriuvusio viruso ir pageltusi nuo saulės laukimo...
Seniai jau nesiskundžiau laisvo laiko perteklium, bet kai namie du vaikai, kuriems visada vienu metu reikia ir dėmesio, ir švelnumo, ir globos, tai pasidaro beveik aukštasis pilotažas iki pat dienos galo išlikti ramiai ir besišypsančiai. Ką jau kalbėti apie savo visą buities šleifą, ištikimai sekantį mane bet kuriame žingsnyje. Tik žiūrėk ir mirksi galvoje lemputės: išdžiaustyti skalbinius, palaistyti gėles, susiūti Domo praplyšusių pėdkelnių pirštą, išimti iš indaplovės indus... Viena lemputė užgęsta, o vietoj jos užsidega dar dvi naujos... Ir taip be galo.
Kūrybai atsiranda laiko rėmai, o tai, blogiausia kas gali nutikti..
Tačiau, kaip aš sakau, niekas nevyksta be reikalo.. Bedžiaustant skalbinius ar belopant kojines, galvoje gimsta naujų idėjų, todėl, gal lengvas "poilsis" taip pat nėra blogai...

Na ką, pagaliau vaikai sveiki, namuose vėl visur tvyro tvarka ir ramybė... Atsipučiu. O galvoj spengia.
Bešokinėdama nuo vieno prie kito vaiko, atlikinėdama namines pareigas, visiškai buvau pamiršusi save.
Tad, kai galiausiai gyvenimas stojo į savas vėžias pasijutau, jog visgi patarosios dienos buvo labai įtemptos. Todėl taip buvo gera, kai po darbų grįžęs vyras, rankoje ištiesė mašinos raktelius ir pasakė: "imk, prasuk ratuką pro miestą, paklausyk garsiai muzikos, padainuok, jei nori, nubrauk ašarą. Vaikais pasirūpinsiu. Pabūk su savim."..
Net pati nežinojau, kaip labai man to reikėjo. Pasiėmiau kelis kompaktus mėgstamos muzikos ir uždariau namų duris...
Negaliu aprašyti būsenos, tą reikia pajausti. Gera sukti ratus aplink miegantį miestą. Praleisti vienišą praeivį per pėsčiųjų perėją. Stebėti geltonai mirksintį šviesoforą. Klausytis tik muzikos. Negalvoti apie tai, ar Domas išsivalė dantukus, ar Nojui buvo duota vit. D, ar Domui paskaityta pasaka, ar Nojui įjuntas migdukas, ar Domas jau miega.. Ar Nojus jau miega... Žinau, vyras vaikais puikiai pasirūpins. Todėl iš visų jėgų stengiausi negalvoti apie namus. Tiesiog pabūti su savim.
Jei jau daryti malonumą sau, tai iki galo.. Nusidėjau- prasukau pro Makdonaldą ir prigriebiau ledų su karamele.. Ir.. Jūs juoksitės. Bet. Grįžau namo. Sustojau toliau nuo mūsų namo kažkokioj mašinų aikštelėje. Pasiėmiau mažiuką plastmasinį šaukštelį, klausiau muzikos, valgiau super nesveikus, bet dieviškai skanius ledus su tįstančia karamele.. ir, žiūrėjau į savo namų langus: kaip, pirma mūsų miegamąjame išsijungia šviesa (vadinasi, vyras paguldė mažiuką), po to susiplieskė staigiai visos lempos svetainėj (ak, Domas vėl žaidžia su jungikliais), tada šviesos prigęsta (čia atėjo tėtis ir sugadino žaidimą), tada Domuko kambarys paskęsta prieblandoj.. (jis mėgsta užmigti su įjungta nedidele lempele). Matyt dabar vyras jam skaito pasaką ir tuoj vakaro ritualas bus baigtas..
Nepastebėjau kaip suvalgiau ledus, nes kažkaip paskendau mintyse apie tuos mylimus žiburius mano namų languose, svaigau nuo jausmų  mažiems pirštukams, junginėjantiems šviesas, buvau tokia dėkinga už  paprastą ir gal net kažkam pasirodys kvailą vakaro praleidimą: kažkur netoli, mašinoj, valgant makdonaldo ledus ir stebeilijantis į savo pačios namų langus. Matyt man to labai reikėjo. Ne pabūti triukšmingoje kavinėje su drauge, ne apžiūrėti pavasario-vasaros kolekcijas parduotuvėse, o tiesiog pabūti su savim. Grįžau namo laiminga.

6 comments:

Anonimiškas rašė...

Kaip visa tai artima ir man! Saunuole!

Sibile rašė...

taip dabar man tave stipriaii norisi apkabinti!

Kristina rašė...

Nu kokia tu šaunuolė...labai jautriai ir gražiai rašai :) graži jūsų šeima :)

Meadow of the sky rašė...

Tavo nuosirdumas vis privercia nubraukti asara.. Ir ne tik man ;)

Martyna rašė...

Turiu prisipazinti, ir man gerklej gumulas atsistojo...aciu uz atviruma...

Jolanta rašė...

Jo... Šilta, jautru, nuoširdu, artima, net susigraudinau. Viskas - tekstai, nuotraukos... Grįšiu čia dar ne kartą:).

Rašyti komentarą