Laikas jausti..

Naujų metų išvakarės.
Pjaustau daržoves salotoms.. Tik staiga, čirkšt- per pirštą...Kraujas upeliu teka.
Susinervinu. Po galais, tiek dar darbų nepadaryta, šventė ant nosies, o aš dar tik salotas pjaustau, dar laukia karšto patiekalo gamyba, pyragas neiškeptas, dar visokių skanėstų reik papjaustyt... O čia tas pirštas. Taip pikta ir taip nepatogu.. Bandau kažkaip susibintuoti, kad kiek įmanoma galėčiau baigti savo darbus...

Grįžta Domas iš darželio, tuoj pastebi mano apvyniotą pirštą. Klausia: "mamyte, skauda?".. Taip, sakau, skauda...

Po šventinės vakarienės, kai atslūgsta visa skubėjimo ir maisto ruošimo įtampa, sėdžiu prie išpuošto stalo, stebiu tyliai aplinką, laukiam su vaikais saliutų... Mąstau. Juk aš pamelavau savo pačios vaikui... Kodėl aš jam pasakiau, kad man skauda pirštą, jei, ištiesų, aš nė nežinau ar man jį skauda...
Atsekite veiksmų seką: įsipjoviau, susinervinau, užbintavau, gaminau toliau...

Žinote kas yra? Aš esu didelė. Ir su ta prabanga būti tokia, aš įgyjau tariamą pareigą- nejausti. Aš nebeturiu paprasčiausiai tam laiko...
Vaikas, pamatęs įpjautą pirštą, natūraliai klausia, ar neskauda.. O aš net nesusimąsčiau ar jaučiu kažką, juk, šventė, nėr kada savęs gailėt, reik skubiai suktis, jei noriu iki metų galo paruošt vakarienę šeimai... Ir nejutau nieko, tik erzelį, kad tas pirštas man visur kliūna...
Tokiu atveju, tikrai labai gerai mokėt nejausti. Tapti robotu, pjaustančius tas nelemtas salotas :)
Bet, mąstau toliau. Juk per skubėjimą, mes "pamirštame ar nespėjame" nejausti ne tik skausmo ar kitų nemalonių jausmų, bet ir gerųjų... Mes nebespėjame išjausti laimės, kad esame sveiki, kad turime namus, kad mūsų vaikai patys nuostabiausi ir gražiausi visoj planetoj...
Aš nežinau, gal taip yra tik man vienai, bet sulig bėgančiu laiku aš vis mažiau ir mažiau turiu laiko jausmams.
Mes gyvename į ateitį. Kažkam, kažkada. O vaikai priešingai- gyvena šia minute, esamame laike. Todėl jie spėja išjausti tai, kas tuo metu vyksta. Gal dėl to mes taip ir mėgstame tą jų natūralumą.. Nes jie neatidėlioja jausmų, jų neužslepia, nenugrūda gilyn į save.
Ar daug mūsų mamų namie turi sekcijas? Tose sekcijose turi dėžutes. Tose dėžutėse supokuoti gražiausi gyvenimo servizai, stalo įrankių rinkiniai, šventinės taurės, nuostabiausios lovatiesės, patalynė... Mano mama irgi tokių turi. Vieną dieną paklausiau, kam jai tai ir kodėl visa tai sukaišiota spintose. Ji man atsakė- čia šventėms, svečiams... Aaa, aišku.
Vėliau galvojau ką ji pasakė ir visgi... O kas, jei kažkas iš šeimos narių, tų švenčių nesulauks? Ar tie servizai taip ir liks dūlėti sekcijos lentynose? Kodėl mes laukiame kažkokios mistinės dienos, kad "praimti" geriausius indus ar kažkokių svečių, (kurie turbūt nė neegzistuoja), kad jiems pakloti taip išsaugotus patalus?
Tokios štai mintys mane tada taip sukrėtė, kad mano pačios šeimoje nėra nei šventinių servizų, nei kažko, kas būtų skirta ne mano šeimai, o kažkam, kas gal taip niekada ir neateis... Nes patys ypatingiausi žmonės visame pasaulyje man ir yra mano šeima.
Mums šventė yra kasdien- sėdėti prie vieno stalo, matyti vieniems kitus, sveikus, gyvus, gražius.. ir tokius laimingus, kad esame kartu. Todėl savo garbingus svečius aš priimu taip, kaip savo artimiausius žmones..
Kiekvienas iš mūsų turime mažą vaiką viduje. Ir tas vaikas jaučia čia ir dabar. Tik va mes, suaugusieji, juos slopiname savo skubėjimu, pareigomis, atsakomybėm... Mes skubame nusipirkti naują suknelę, bet nespėjame ja pasidžiaugti, nes reikia skubėt pirkti batelius prie jos, kol jiems taikomos metų išpardavimo nuolaidos... Tai kam, po galais ta suknelė, jei visų pirma ji mūsų nenudžiugina...
Aš kažkaip visame kame noriu rasti jausmą: ir nusipirktame rūbe ir prasiskleidusioje gėlėje ir tuo, kad turiu šeimą ar namus, kad sąskaita banke ne tuščia ar kad tuoj ateis pavasaris...
Turint vaikų, tas skubėjimas labai pagreitėja, todėl šių, naujų metų užduotį sau paskyriau tokią: prisminti ir vėl jausti. Nepamiršt pasidžiaugti net pačiais mažiausiais dalykais. Įvertinti, padėkoti, nepriimti visa ko kaip fakto, kuris turėjo įvykti savaime. O kasskart, bet kam nutikus, išgyventi tai kaip naują mažytę šventę ar atradimą...

Ištiesų, paskutiniu metu, to bėgimo tiek daug, kad visiškai nieko nebespėju.. Todėl pati pradedu save stabdyt, o šios mintys, surašytos juodu ant balto- dar labiau mane įpareigos laikytis disciplinos ir save mažumėlę nudžiuginti tais dalykais, kurių bėgdama pradedu nebepastebėt.

Kartais, kai per daug žmonės įsibėgėja, pats gyvenimas jiems "duoda" per makaulę ir priverčia prisimint, atsitokėt, susikaupti iš naujo...
Pamenu, kai su pirmagimiu atsigulėme į ligoninę..Buvo lapkritis. Snigo didžiuliais kąsniais. Laikiau savo trijų mėnesių kūdikį ant rankų ir galvojau: "Dieve, kokia dar vakar aš buvau laiminga, kokia laiminga dar vakar aš buvau, nes mano vaikas dar buvo sveikut sveikutėlis... O aš tuo pamiršau pasidžiaugti, nespėjau, nes turėjau kalnus kitų minčių ir darbų.... Jei tik mano vaikas vėl bus sveikas.. Kokia laiminga aš vėl būsiu.. Kaip bus gera, kai jis pasveiks..." Va taip galvojau tada, ligoninėj, laukdama tyrimų atsakymų...
Ačiū gyvenimui, kad mano vaikas pasveiko.. Bet.. Aš ir vėl pamirštu pajausti tą džiaugsmą, vėl užsisuku šokyje su savo geriausia "padrūžke"- kurios vardas Rutina.
Naujus metus aš labai linkiu visiems vėl prisiminti ką reiškia jausti. Pabandykit, pamatysite, kaip tai gera...









6 comments:

Delicious rašė...

labai sveiki ir teisingi linkėjimai, ačiū :*

Sibile rašė...

net apsiblioviau...

strazdo rašė...

"Aš kažkaip visame kame noriu rasti jausmą..." - gerai pastebėjai - tiesiog BŪTINA rasti, kad sustotum, pamąstytum ir įsitikintum, ar tikrai žinai, dėl ko gyveni.

Renata rašė...

Indre, na tu ir mane privertei verkti.....

akimirka rašė...

taip, net paverkti kada nėra. kartais taip suima - bet nėr kada tame lėkime ir bėgime ir vaikų prašymuose, klausimuose, tvarkymuose, deliojimuose, minčių sukury. tada galvoji..nu gerai, prieš miegą savęs pagailėsiu :) ir nespėjęs to atsiminti - užmiegi :) nors imk ir skirk verkimui datą kalendoriuje. man pavekti būtina :)

Indre rašė...

Man dar reikėtų laiko "pagalvojimui" įsirašyt į kalendorių. Visai nebeturiu laiko mintims.. :)

Rašyti komentarą