Utititi šalta...


Iššaušo nepakartojamai vaiskus rytas. Tobulo apskritimo saulė ritinėjosi tobulai mėlynu dangumi. Lauke, tobulas 18-kos laipsnių šaltukas :)... Susikraunu mantą, važiuoju fotografuot.
Ryšium su to, kad esu fotopasaulyje absoliutus naujokas, dar nesu fotografavusi saulėtą dieną, tad, džiaugiausi nauju iššūkiu...
Susitinku su savo mažute Lina, visa iki ausų apsikutulojusia megztiniais. Lendam laukan..
Šaltis iškart gnyba į žandus, bet saulė glosto vis šilčiau ir šilčiau.. Tad, klegėdamos kaip iš gardelio paleistos žąsys pradėjom paveiksluotis. Va tai šitaip, va ir va kaip.. Taip pasisukus, taip pritūpus, ana šitaip atsiėdus ant sūpynių... Įbėgam namo, pasišildom ir vėl lendam laukan į šalčio ir saulės glėbį...
Prisipaveikslavome gana nemažai, o sušąlome siaubingai... :) Man pirštai tiek įšąlo, kad į pabaigą vos sugraibiau fotoaparatą :) Vėliau iki pat vakaro negalėjau atšilt, nepadėjo nei karšta arbata nei močiutės megztos vilnonės kojinės..
Tačiau kai pamačiau ką prifotografavom.. O vargeli :) Tik toks kvailiukas pradedantis fotografas kaip aš, gali išsitempt savo modelį patį vidurdienį ir fotografuot saulei plieskiant į pakaušį... Nedovanotina klaida! Ir kaip aš pamiršau, juk visose foto knygose rašoma: fotografuojam saulei kylant arba leidžiantis.. :) O aš pamiršau.. Todėl daugumą foto teko iškart mest į šiukšliadėžę...
Man patiko vieno žmogaus visai neseniai išsakyta mintis: "reikia mokėti pasijuokt iš savęs". Tai va,- nebijau to ir pačiai dabar linksma, kokią nesąmonę sugalvojau su tuo fotografavimu tokią saulėtą dieną :) Aš mokausi. Tai buvo klaida, bet kitą kart jau žinosiu. Va taip ir einu gyvenimo keliu. Taip įgyju patirties. Nesu tobula. Klaidų darau daug :)




Saulė mano studijoje...

Ar Jūs girdite muziką? Čia mano širdis taip ėmė dainuoti, kai išvydau šią žavią mažulytę fėją savo studijoje.. Neišpasakyto grožio mergytė, nuostabiai fotogeniška, puikios nuotaikos su dangiškai mėlynomis akimis.. Negaliu rašyti ilgų istorijų, nes rizikuočiau sudrumsti įspūdį, kokį ji man paliko.. Į tokius gražius kūrinėlius reikia žiūrėti tylomis, stebėti juos ir tiesiog mėgautis akimirka. Esu labai dėkinga jos tėveliams už progą fotografuoti jų mažylę bei už suteiktą galimybę tuo pasidžiaugti su Jumis..




Pagaliau. Nauja!

Atrodo visa amžinybė praėjo nuo kokio nors mano įrašo čia. Pagaliau esminiai darbai baigti, galutinius štrichus susidėliosiu eigoje. Tikiuosi, pavyks pasiekti, kad visiems apsilankiusiems būtų gera ne tik apsilankyti, bet ir sugrįžti čia.
Tiek visko per tą laiką įvyko, kad nors persiplėšk.. Galų gale susirgo mano visi šeimos vyrai ir namie, kaip kokiam dolby digital surround'e girdisi tai iš vieno kambario verksmas, tai iš kito kosulys, o iš trečio, prašymas išpūst nosį.. Tokia neviltis suėmė, kad atrodo, tai niekada nesibaigs, ir šviesios dienos nebeateis..

Na, jei nebūtų sunkesnių dienų, matyt, nemokėtume įvertinti to meto, kai viskas klojasi kaip sviestu patepta.. Jei netektų paragauti nemigo naktų, turbūt pamirštume pasidžiaugti saldžiai išsimiegoję.. Visi šie maži džiaugsmai taptų pilka kasdienybe..

Vienu metu buvau bepradedanti savęs gailėtis, kad va, susirgo vaikai, šuniui ant uodegos nuėjo visi šeimos laisvalaikio planai, mano suplanuotas vojažas į grožio saloną, mano masažai, kuriuos teko atidėti iki kol vaikai pasveiks... Sėdėjau vieną vakarą ir taip viskas beviltiška pasirodė..
Tačiau, visa laimė, kad kažkada, net nepamenu kur, aš išgirdau vieną labai mane paveikusią frazę: "aš gailėjau savęs, kad negaliu nusipirkti sau naujų batų.. tol, kol nesutikau žmogaus, kuris neturi kojų"...
Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu šiuos žodžius, kokie jie prasmingi man yra.. Todėl save pagailėt sau leidžiu labai trumpai, o tada, aukštyn nosį ir vėl džiaugiuosi tuo ką turiu, vėl jaučiuosi laiminga, vėl esu reikalinga, graži, kūrybinga, turinti tiek daug... Galų gale, net pačios beviltiškiausios situacijos juk vistiek praeina, kažkaip išsirutulioja, išsisprendžia.. Vėl ateina nauja pakilimo banga, vėl tampa šviesu, skaidru akyse ir ramu širdy.

Būkite pasveikinti atnaujintame mano Blog'e.  Tikiuosi, ateina nauja, šviežia ir teigiama banga kažko labai gero ir gražaus...




PUSLAPIS ATNAUJINAMAS.

Atsiprašau už techninius nesklandumus. Tuoj grįšiu su atnaujintu puslapio variantu. Dėkoju už kantrybę.

Aš kaip citrina.




Paskutines savaites jaučiuosi kaip citrina, išsunkta nuo šeimą užgriuvusio viruso ir pageltusi nuo saulės laukimo...
Seniai jau nesiskundžiau laisvo laiko perteklium, bet kai namie du vaikai, kuriems visada vienu metu reikia ir dėmesio, ir švelnumo, ir globos, tai pasidaro beveik aukštasis pilotažas iki pat dienos galo išlikti ramiai ir besišypsančiai. Ką jau kalbėti apie savo visą buities šleifą, ištikimai sekantį mane bet kuriame žingsnyje. Tik žiūrėk ir mirksi galvoje lemputės: išdžiaustyti skalbinius, palaistyti gėles, susiūti Domo praplyšusių pėdkelnių pirštą, išimti iš indaplovės indus... Viena lemputė užgęsta, o vietoj jos užsidega dar dvi naujos... Ir taip be galo.
Kūrybai atsiranda laiko rėmai, o tai, blogiausia kas gali nutikti..
Tačiau, kaip aš sakau, niekas nevyksta be reikalo.. Bedžiaustant skalbinius ar belopant kojines, galvoje gimsta naujų idėjų, todėl, gal lengvas "poilsis" taip pat nėra blogai...

Na ką, pagaliau vaikai sveiki, namuose vėl visur tvyro tvarka ir ramybė... Atsipučiu. O galvoj spengia.
Bešokinėdama nuo vieno prie kito vaiko, atlikinėdama namines pareigas, visiškai buvau pamiršusi save.
Tad, kai galiausiai gyvenimas stojo į savas vėžias pasijutau, jog visgi patarosios dienos buvo labai įtemptos. Todėl taip buvo gera, kai po darbų grįžęs vyras, rankoje ištiesė mašinos raktelius ir pasakė: "imk, prasuk ratuką pro miestą, paklausyk garsiai muzikos, padainuok, jei nori, nubrauk ašarą. Vaikais pasirūpinsiu. Pabūk su savim."..
Net pati nežinojau, kaip labai man to reikėjo. Pasiėmiau kelis kompaktus mėgstamos muzikos ir uždariau namų duris...
Negaliu aprašyti būsenos, tą reikia pajausti. Gera sukti ratus aplink miegantį miestą. Praleisti vienišą praeivį per pėsčiųjų perėją. Stebėti geltonai mirksintį šviesoforą. Klausytis tik muzikos. Negalvoti apie tai, ar Domas išsivalė dantukus, ar Nojui buvo duota vit. D, ar Domui paskaityta pasaka, ar Nojui įjuntas migdukas, ar Domas jau miega.. Ar Nojus jau miega... Žinau, vyras vaikais puikiai pasirūpins. Todėl iš visų jėgų stengiausi negalvoti apie namus. Tiesiog pabūti su savim.
Jei jau daryti malonumą sau, tai iki galo.. Nusidėjau- prasukau pro Makdonaldą ir prigriebiau ledų su karamele.. Ir.. Jūs juoksitės. Bet. Grįžau namo. Sustojau toliau nuo mūsų namo kažkokioj mašinų aikštelėje. Pasiėmiau mažiuką plastmasinį šaukštelį, klausiau muzikos, valgiau super nesveikus, bet dieviškai skanius ledus su tįstančia karamele.. ir, žiūrėjau į savo namų langus: kaip, pirma mūsų miegamąjame išsijungia šviesa (vadinasi, vyras paguldė mažiuką), po to susiplieskė staigiai visos lempos svetainėj (ak, Domas vėl žaidžia su jungikliais), tada šviesos prigęsta (čia atėjo tėtis ir sugadino žaidimą), tada Domuko kambarys paskęsta prieblandoj.. (jis mėgsta užmigti su įjungta nedidele lempele). Matyt dabar vyras jam skaito pasaką ir tuoj vakaro ritualas bus baigtas..
Nepastebėjau kaip suvalgiau ledus, nes kažkaip paskendau mintyse apie tuos mylimus žiburius mano namų languose, svaigau nuo jausmų  mažiems pirštukams, junginėjantiems šviesas, buvau tokia dėkinga už  paprastą ir gal net kažkam pasirodys kvailą vakaro praleidimą: kažkur netoli, mašinoj, valgant makdonaldo ledus ir stebeilijantis į savo pačios namų langus. Matyt man to labai reikėjo. Ne pabūti triukšmingoje kavinėje su drauge, ne apžiūrėti pavasario-vasaros kolekcijas parduotuvėse, o tiesiog pabūti su savim. Grįžau namo laiminga.

Apibūdinti žodžiu...




Skambina man ponia, o gal panelė... " Laba diena, ar Jūs čia to blogo autorė?" - Taip, iki šiol lyg aš ja buvau...
Ji: "Norėčiau pas Jus pasifotografuoti, sakykite, kokias fotosesijas Jūs rengiate?........" ..
Kažką mykiau kaip avis į ragelį, neva paveiksluoju kūdikius, nėštukes, šiaip pavienius žmones, nedideles šeimas (didelėms tiesiog mano studija per maža..)... Tad, viską susumavus gaunasi kaip ir viską.. Tačiau klausimas buvo netoks ir atsakymą aš pateikiau negerą... Juk visi žmonių fotografai ir fotografuoja žmones. Bet visų stilius, tipažas, asmens pateikimas skiriasi...Galvojau, kaip gi aš pateikiu savo nuotraukų herojus? Ir va, o, geroji EUREKA- mintyse šmėkštelėjo vienas vienintelis žodis "kuklumas", kuris puikiausiai iliustruoja mano foto istorijų dalyvius. Esu labai patenkinta savimi, kad atradau mano stilių apibūdinantį žodį. 

O toliau, dalinuosi vienos fotosesijos akimirkomis. Gražuolė dukrytė, miela nėštukė mama ir mūsų  popietės kuklus rezultatas :)
   













Mažutė Lina.


Žinot, fotografavau aš šią žavią coliukę ir galvoj sukosi viena mintis: galėčiau paskelbti naują konkursą su klausimu, kas atspės jos amžių... :) Ji- beveik trijų vaikučių mama. Kadangi visų moterų amžius sustoja ties aštuoniolika, tai, būtų neetiška kalbėti skaičiais... Bet, jei ji eina į parduotuvę, vyrui alaus nupirkt negali, nes be paso teta pardavėja jai tiesiog jo neparduoda :)
Praleidom su Lina puikią popietę. Pliurpėm apie vaikus, namus, nėrimą vašeliu, seksą, šokoladinius pyragus ir kosmetikos naujoves... Faina. Jauku. Noriu dar. :))