Adelija ♥




Diena, kai verkia tėčiai..

Su vyru buvome bare. Retai kur mes dviese beišeiname, o dar rečiau išeiname dviese ne ten kur reikia, bet kur norime.. Dažniausiai visur lankomės su vaikais, tada, pagal dažnumą, namus paliekam po vieną, tada, retais atvejais, su mažaisiais pabūna močiutė, o mes skubam su vyru tvarkyti reikalų.. Na, o rečiausiais atvejais, einam kažkur dviese, ten kur norim. Tai va, apsilankėm su vyru naktiniame klube.
Tas apsilankymas prilygo turbūt naujiesiems metams, pagal streso laipsnį, nes savaitę prieš išėjimą naktim ėmiau nemiegoti: "kągi reikės apsirengt?".  Likus kelioms dienoms, pradėjau svarstyti kokius batus protingiau autis- aukštakulnius, nes gražūs, bet gi pavargs koja ar lygiapadžius, netaip gražu, bet patogiau..
Įvykio dieną- namie sujudimas. Aš vis neapsisprendžiu ar ne per daug persišviečia per bliuskutę liemenėlė, dar vyras sunervina, nes iš marškinių ištrūkusi saga, o aš tą sužinau vos ne einant per duris... Jam tai kas, ir taip gerai, nesuka smegenų.. Bet negi aš eisiu su vyru be sagos, kad mane žmonės pirštais užbadytų???? Tarpdury siuvu sagą. Sekasi sunkiai, nes siūt visai nemoku. Kartą siuvau vyrui prie kišenės sagą, tai užsiuvau visą kišenę... Žodžiu ekstremali situacija, patys suprantat...
Galų gale, susakius viską močiutei kas ir kur padėta, kokie vaikų migdymo vakariniai ritualai.. (ji ir taip puikiai tai žino, bet aš dar dėl visa ko pakartoju). Prigrasinu brolius klausytis močiutės, atsibučiuojam po penkis kart mažiausiai ir išsibrazdinam su vyru lauk :)..
Važiuojam mašinoj.. Sakau.." dieve dieve, atrodo kad ruoštumėmės mėnesiui į ašigalį...Bet.. Ar prisimeni, brangusis, kokie buvo laikai kol neturėjom vaikų... Et.. Kai "duodavomės" po barus iki paryčių.. Trankydavomės po draugų sodybas, barakus, "plotus"... Kai atšokę visą naktį, ūžiančiom nuo vyno ir muzikos galvom, mes sugebėdavom puikiai išlaikyti teorinės mechanikos koliokviumą pas "kirvį" dėstytoją... Kokie buvo tai laikai... Jokios atsakomybės, gyvenimas viena didelė šventė... O dabar, sakau, pažvelk į ką mes pavirtom.. Tu- šeimos galva, dviejų sūnų tėvas ir dar žiežulos vyras.. Tu neturi teisės pavargti ar susirgt, nes esi atsakingas už mus. Tu neturi teisės norėt miegot savaitgalį ryte ilgiau nei 8ta valanda nes tada keliasi mažieji ir yra visiškai Tavo problema, jei Tu žiūrėjei filmą ar gėrei alų iki paryčių. O aš? O KĄ AŠ? Namų šeimininkė.. Ketvirti metai sėdinti virtuvėj... Su aukštakulniais į barą bijau eit, kad neišsisukčiau kojų... Kai vos prieš kelis metus mano spintoj nebuvo nė vienų "ugsų", "šmuksų" ar dar kokių nesąmonių lygiu padu.. Anksčiau nepasidažiusi blakstienų net šiukšlių neišnešdavau.. O dabar nepasidažius galiu nueit net mūsų vietinėn maksimon...Tiesiog siaubas. Jei noriu turėti hobį, jei man patinka fotografuot- puiku, brangi mamyte.. Varyk miego sąskaita. Nes dienos metu Tu esi mama. Reikia virti, kepti, tvarkyti, valyti, dainuoti ir deklamuoti.. Vos pasėdžiu prie kompiuterio tvarkydama nuotraukas ilgėliau, tuoj sunku kitą dieną būt su vaikais.. O vaikai, piktieji genijai, tą jaučia ir tokiomis dienomis dėmesio reikalauja trigubai daugiau... Vyras man burbuliuoja, jei iki aušros sėdžiu prie kompo tvarkydama nuotraukas, mokydamasi naujų fotografijos paslapčių, vartydama šimtus BLOG'ų, fotografų darbų.. Gerdama bet kokią informaciją į save, kas tik susiję su tuo mano apsėdimu- fotografija..Aš gi, bambu vyrui, jei jis penktadienį užtrunka bent pusvalandžiu ilgiau po treniruotės.. Ką ten pusvalandžiu, tik matau, kad treniruotė baigėsi, aš jau skambinu su nurodymais: Nojus nebeturi pampersų, užsuk pardėn, Domui reik nupirkt žuvų taukų, o aš noriu ananaso... Ir paskubėk namo, nes man reik padėti suguldyt brolius miegui....
Ar Tu, kartais nepasvajoji, kaip visgi buvo mums gerai, kol mes neturėjome paskolų, tiekos įsipareigojimų bankams, darbdaviams, VAIKAMS? Vien kol nebuvo vaikų.. Dieve, kokie laisvi mes buvom, kaip paukščiai... Kelionės užsienin, atostogos, vakarėliai, barai, kai gerdavom po butelį vyno "ant galvos" ir plepėdavom iki paryčių, o tada iki pavakarių voliodavomės lovoj...
Aš net bare nebemoku elgtis... Kaip tikra namų šeimininkė nužiūrinėju garsenybes, narstau akimis kas ką apsirengęs, kaip susišukavęs.. Vietoj alkoholinio kokteilio užsisakau dažniau sulčių, nes gi kitą dieną skaudės galvą, o vaikai jau pasirūpins, kad ji iš vis susprogtų...
Mes turim dar daaaug nevedusių/netekėjusių draugų.. Kurie gyvena laisvi kaip triusikų gumytė. Važiuoja atstogaut kada nori ir kur nori.. Yra atsakingi tik už save. Gali namie nusikeikt garsiai ir nebijot, kad mažas pyplys tuoj, kaip Tavo paties aidas bandys viską atkartoti... Gali eit į kavines ir barus ir šėlt ten iki paryčių, o tada parą nesikelt iš lovos... Ir niekas nezys į ausį "mama, mama, įjunk televizorių, jau prasidėjo teletabiai'....
Aš taip pasiilgstu tokio gyvenimo, o Tu? Niekada tokios laisvės nebebus.. Vis mes turėsim tupinėti apie tuos savo du žmogeliukus, vis jais rūpintis.. Tai pampersais, tai kuprinėm, tai motoroleriu ar mokesčiais už studijas"..

"Žinai, sako man vyras,  Tu visiškai teisi. Ir dažnai mane iki gyvo kaulo užknisa visa ta erzelynė. Atrodo, na dinkit nors savaitei iš mano akių visi, Tu taip pat :). Bet, užtenka kuriam laikui Jūsų nematyti, negirdėt to viso chaoso ir tarsi ima kažko trūkti... Taip, dažnai pavydžiu savo draugams, kad jie be didelių laiko planavimų ir derinimųsi prie kažko, gali spjaut ir su džipais kelioms savaitėms išvažiuot į kalnus. Gali žiūrėt rankinio rungtynes ir gert alų. Daug alaus. Bet aš galvoju tada, va, grįš tas mano draugas namo, po savo vakarėlių.. Ir niekas jo nepasitinka. Tyla namie, nors kompiuteris visada budėjimo režime, bet mielai bambančios žmonos jis neatstos.. O kas gali atstoti pasididžiavimą, kai matau, kaip mano vyresnėlis per treniruotes taisyklingai į vartus meta kamuolį... Tik pagalvok, susitinkam su draugais, visi su šeimom, nusibodusiom, bet mylimom žmonom ir vaikais.. O jis atvažiuoja vienas. Arba su eiline mergaite, kurios net vardo niekas nebesistengia įsimint, nes kitą kart bus kita "draugė"... Mes esam mažas pasaulis, komanda, mes esam jėga, nes esam kartu ir ne po vieną.. O va tokie vienišiai.. Na, taip, jiems patogu gyvent ir aš dažnai jiems pavydžiu... Bet jie tokie vieniši. Rūpesčio kitu žmogum jie nejaučia.. Smagu to nejausti savaitę, tiesiog pailsėti, bet visą laik to nejaust aš nenorėčiau... Pavargau nuo vaikų ir viso to dūzgimo, bet keistis su vienišais draugais vietomis, oi ne, nenorėčiau... Vieną dieną, vaikai sukurs savo gyvenimus, mus lankys tik savaitgaliais ar per šventes.. Ir vėl galėsim kažką veikt iki paryčių, nes niekas nežadins savaitgaliais 8tą val ryto :).."

Aš tada ir susimąsčiau.. Taip, pavargau aš nuo tų savo bernužėlių, bet kažkas kaip replėm suspaudė, vien nuo minties, kad vieną dieną jie išeis ir mane paliks.. Kad susiras sau po draugę, kuri taps jų pasauliu, o aš būsiu sena bambanti mama :). Siaubingai bijau, kad netapčiau ta pabaisa uošviene, kuri skambins marčiai ir klaus ar jos sūnutis nepamiršo įsidėti į darbą sumuštinio pietums... Bijau, kad man gali būti labai sunku, kai mano vaikai paliks lizdą.. Ir kaip tik ant tų minčių, prieš kelias savaites man teko paveiksluoti vestuves.. Sekiojau paskui jaunuosius su fotoaparatu, bet viena akim stebėjau jaunosios tėtį.. Jis vis braukė ašarą, vis braukė..
Niekada nesuprasdavau, ko tie tėvai rauda per vaikų vestuves, bet dabar tarsi rūkas nuo sąmonės nuslinko.. Ei, taigi jie pagaliau gauna tą laisvę, tą ramybę, apie kurią čia dabar kliedžiu...Tai ko verkia?
Tas tėtis iš šių vestuvių man taip įstrigo, taip giliai mane sujaudino, kad net panorau vėl bloge apie tai parašyti.. Negaliu rašyt priverstinai rašau tada, kai ateina mintis. O ji jau senokai mane lankė.. Tas tėtis mano mintį pažadino. Ir taip man gera, nes šitie galvojimai, apie tai kokia esu nelaiminga ir užspausta buities, netgi pavydo kirminėlis vienišoms draugėms jų laisvės, mane kurį laiką gerokai pagraužė... O va per šias vestuves aš labai aiškiai supratau, kad visgi, tas nuovargis yra geras, sveikas toks. Ir nuostabiai graudu prisiminti tai, ką man pasakė vyras tada pakeliui į naktinį barą, apie savo viengungius laimingai-nelaimingus draugus.. Kad nepaisant šaltos išorės, visi mes norime turėti sielos draugą, norim rūpėt.. Užsiduodu sau naują užduotį.
Mylėt vaikus, rast bent kiek laiko nuo jų pailsėti ir nuo šiandien pat pradėsiu save ruošti jų paleidimui į pasaulį.. Nes vieną dieną tai nutiks... Ir bijau, kad per sūnų vestuves nebūčiau ta ponia, kurią isteriškai raudančią kunigas išprašys iš Bažnyčios, nes man bus gaila jaunai panelei atiduoti savo "berniuką"... Taip visai gali nutikt, neperdedu anei gramo. Todėl pradėsiu ruoštis kuo anksčiau.
Kokia visgi painiava: pavargau nuo vaikų ir noriu, kad jie greičiau suaugtų.. bet mintis apie tai, kad liksiu viena namie, kad vaikai išeis iš namų, verčia krūpčioti.. Turiu dar laiko pasiruošti tam. Tik labai, labai labai norėtųsi bent kelių dienų pabūti su savim. :) Vienai. Pabūti, bet ne būti vienai visada, o tai- ne tas pats..



Laikas pietų miegui..

Kai buvau maža, tas nelemtas pietų miegas man buvo kaip bausmė.. Prisigalvodavau šimtus priežasčių dėl ko neturėtų manęs migdyti.. Aišku, nelabai mano atsikalbinėjimai veikdavo, mama nušnekindavo ir vistiek užmigdydavo.. Liepdavo tiesiog tyliai pagulėti užmerkus akytes :) Ir kiek nuvargęs vaikas taip pragulės? Vistiek miegas galiausiai nulenks, mama tą žino, o aš tikėdavausi va tik akimirkai užsimerkt ir jau galėsiu keltis.. Užsimerkti turėdavau labai svarią priežastį- pamiegojus, po pagalve su broliu rasdavome kažkokią staigmeną, kurią mums miegant palikdavo į kambarį "įbėgusi voverytė".. Tai riešutą, tai saldainėlį, o kartais ir lelytę mažą.. Kadangi voverytė "bijo žmonių ir yra labai atsargi", ji ateina tik tada, kai vaikučiai giliai miega.. Dovanėlės tai norisi, o miego ne. Todėl mama "sugalvojo su manim tokią gudrybę" prieš voverytę- aš užsimerksiu, tyliai pabūsiu, voverytė manys, kad jau miegu, paliks tą smulkmenėlę ir aš galėsiu keltis :) Va kaip puikiai. Ir aš užsimerkdavau.. Stengdavausi tyliai pagulėti, palaukt voverytės.. Bet vis užmigdavau, tai nesėkmė :) Nors mama visada sakydavo, kad miegojau vos kelias minutėles, tad diena tęsiasi ir vėl galima žaisti toliau...
Užtat dabar.. praėjus daug metų, tas pietų miegas man kaip stebuklas.. Visada kai guldau vaikus, jiems pavydžiu.. Pamenu, darbe sėdėdama vis pasvajodavau- kaip būtų gerai kokia siesta.. Tiesiog privalomas pietų miegas. Kiekvienas turėtume po mažą lovelę, išsiskleidžiam kokią 12 val ir pasnaudžiam iki 14 val :) Niekas mieste tuo metu nedirba- nei parduotuvės, nei bankai, nei klientai lankosi ofisuose. Visi miega ir taškas. O 14 val vėl miestas atgyja, vėl visi verda kavą, kruta, juda, grįžta pailsėję prie darbų, vėl gatvėmis važiuoja troleibusai, kasininkės vėl skaičiuoja pinigus, iš gamyklų kaminų vėl rūksta dūmai :) Ar ne puiku būtų?
Bet.. gyvenimas eina ta pačia vaga- vaikai turi pailsėti per pietus, nes jų diena juk tokia ilga, tokia pilna įvykių ir visokių dalykų..Žinoma, jie tam priešinasi ir prieštarauja..Tėvai dirba be pietų miego, bet pavydi vaikams to dienos poilsio meto... O kartais, labai retai, bet ir mes, dideli vaikai, sustabdom savo nesibaigiančius reikalus  vidurdienį ir tyliai priglundam šalia savo miegančių pypliukų, šiltai pučiančių minkštuose pataluose. Ir būna taip begalo gera...

Mažytis žiemos stebuklas..




Palaiminti žiemos..




***




Aš