Senis mena jūrą..

Savaitgalis nuostabus. Dėl to, kad aš esu, kad turiu nuostabius vaikus ir vyrą, kad saulė vis labiau šildo, kad gyvenu nuostabiame mieste, kur gyvena labai daug įdomių žmonių..
Savo kontaktinėje BLOG'o informacijoje esu ne šiaip sau parašius, kad fotografuoju tik laimingus žmones..

Buvome su visa šeima išėję pasivaikščioti po miestą. Oras nors ir vėjuotas, bet labai labai pavasariškas. Jau ir paukščiai čiulba ulba ir saulutė vis labiau glosto ir žmonės tikrai šypsosi labiau...
Nors pati esu grynakraujė vilnietė, nesu apdovanota stipria orientacija, todėl mažulytėse Senamiesčio gatvelėse man labai sunku susigaudyti, net ir savo gimtame mieste.. Galiu eiti ta pačia gatve kelintą kartą, o man vis atrodo, kad čia dar nesu buvusi :). Tad.. artėjant šiltąjam "fotografijos" sezonui, paprašiau vyro, kad mane pavedžiotų po visokiausias gatveles kur galėčiau su savo modeliais pasipaveiksluoti...
Oi kiek įdomybių radom Užupio visokiuose skersgatviuose, Senamiesčio užkaboriuose.. Kiek apleistų pastatų, tokių nuostabių!!! Atrodo galima fotografuotis bet kur, visur bus gražu.. Bet tą "bet kur" visiškai sugadina tai, kad beveik visi pastatai, vartai, durys, net pašto dėžutės- viskas aprašinėta užrašais.. Taip sugadinta, išniekinta.. Labai man gaila, kad kai kam visokie "paviršiai" menantys nežinia kokius amžius yra tik peckiojimo vieta... Va, nusitaikai paveiksluot kokius gražius vartus ar pagriūvusią namo sieną, žiūrėk, jau lenda koks grafitis į kadrą.. Fe.
Ir šaligatviai nėr labai "draugingi" mamoms su vaikais vežimėliuose.. Gerai, kad vežimas mūsų atatinkamas, su dideliais ratais, tad mažasis pilietis saugiai dardėjo gatvelėmis nejausdamas didelio diskomforto, priešingai- akis išpūtęs dairėsi po visas šalis kol galiausiai miegas nulenkė mano keliauninką :).
Ėjom Pilies gatve. Ir sutikau aš įdomų senį .Visiškas E. Hemingvėjaus Senis, tik toli nuo jūros.. Stovėjo jis prie tokių vartų ir žiūrėjo į plaukiančią žmonių minią.. Geras, draugiškas, smalsus.. Su džiaugsmo raukšlelėmis, šviesiomis tyromis akimis, draugingai kviečiančiomis prieiti, pakalbėti.. šiaip, apie bet ką..
Kaip rašiau ne kartą savo BLOG'e, aš nepretenduoju į meninę fotografiją, tiesiog fiksuoju šeimos, vaikų akimirkas, šviesias ir gražias.. Galiu žavėtis didžiais fotografais, jų darbais, tačiau pati aš nefotografuoju tamsių, gilių, prasmingų, liūdnų nuotraukų.. Pas mane viskas labai paprasta- vaikai, mamos, tėčiai... gal dėl to, kad pati išgyvenu šiuo metu labai šviesų gyvenimo periodą, nežinau.. Kaip visada sakau- foto darbuose atsispindi paties fotografuotojo pasaulėžiūra, dvasinė būsena, gyvenimo patirtis.. Bet kai sutikau tą senuką, kuris tarsi ir nėra tipiškas mano foto herojus, man taip norėjosi jį nupaveiksluoti, taip norėjosi.. Jis visiškai geras senis. Stovi sau ir žiūri į žmones. Atviras jiems, mielai su visais šneka ir bendrauja... Man taip jis patiko, paprašiau leidimo nufotografuot, jis mielai sutiko ir net man pozavo.. dar su juo vidury Pilies gatvės vieną dainelę sudainavom, jis man kelias istorijas papasakojo iš savo gyvenimo patirties..
Labai nustebino, kad kai mes su tuo senuku dainavom sau dainą, žmonės nėjo pro šalį žiūrėdami į mus kaip į kvailius.. Mes sau linksmai leidžiam laiką, žmonės tai mato ir mūsų nesmerkia.. Nebūčiau nustebusi, jei koks praeivis būtų stabtelėjęs ir padainavęs su mumis kartu :) Ar man čia tik taip atrodo, ar ištiesų žmonės darosi kažkokie geri, laisvesni, labiau mylintys savo šalį?
Kadangi man patinka žmonės ir aš jų nebijau, sutarėm su tuo senuku dar pasipaveiksluoti. Sakė, rasiu jį arba čia pat, prie tų vartų o jei ne, tada jis manęs lauks prie degtinės krautuvės...