Kai svajonės pildosi..
Apie vaikų svajonių internetinę svetainę buvau girdėjusi.. Ne kartą sklaidžiau internetinius lapus, versdama vaikų norus... Ir vieną norėtųsi išpildyti ir kitą... Niekaip nežinojau kuri svajonė svarbesnė, o kuri mažiau svarbi.. Todėl vis kažko laukiau.. Kol vieną dieną kompiuterio ekrane nusileido žinutė:
"Laura iš Druskininkų svajoja apie triušiuką:
"Aš labai noriu turėti kambarinį triušiuką. Vienas nugaišo... Narvelį turiu. Aš labai myliu gyvūnus."
Tačiau jos svajonę įgyvendinti pasiryžusi Sandra susidūrė su logistinėmis problemomis:
"Turiu šešis mažylius triušiukus ir norėčiau juos padovanoti vaikams, kurie nori auginti šitus mielus gyvūnėlius.
Tik problema,kad aš gyvenu Kaune, o ta mergytė Druskininkuose. Gal kartu rastume būdų, kaip perduoti kiškučius."
Pamaniau, kad tai yra ta svajonė, kurią labai norėčiau išpildyti.. Gal suveikė mano pačios vaikystės prisiminimai.. kuomet su šeima gyvenome vieno kambario bendrabučio tipo butuke: aš, mama, tėtis, brolis ir dar būtinai katė, žiurkėnas ir mažiausiai dvidešimt žuvyčių trilitriniame stiklainyje. Vietos buvo baisiai striuka, bet aš taip norėjau tų gyvūnų, kad tempdavausi namo viską: varles, sužeistus balandžius, auginau ir boružes, skruzdėles, jūrų kiaulytę, driežus, lauke prisigaudydavau pelių jauniklių, o apie gausybę kačių ir šunų nėr net ko kalbėti....
Lauros svajonė man pasirodė tokia graži visomis prasmėmis.. Ja pasinaudojau ir kaip geru pavyzdžiu savo dviems sūnams.
Papasakojau jiems istoriją, kad kažkur, Dzūkijos miškų vidury, gyvena mergaitė, kuri labai norėtų turėti mažą kiškutį, kad jos tėvai negali jai tokio nupirkti, bet Kaune, gyvena Sandra, kuri tokį gyvūnėlį mielai padovanotų Laurai... Kad padėti kitam yra labai labai geras jausmas.. Vaikai išsižioję klausė mano pasakojimo, uždavė kalną klausimų, į viską pabandžiau atsakyti, sukūrėme veiksmų planą ir visi draugiškai nusprendėme padėti Lauros svajonei išsipildyti.
Ryte anksti atsikėlėm, namie bruzdesys ir sujudimas. Vėl vaikų tie patys klausimai: kokios spalvos triušis? O ar jis nepabėgs? Ar triušis neprikakos mašinoj? Ar Laura jau sugalvojo jam vardą? ir t.t.t.t.... Galiausiai, susikrovę visus vaikus mašinon, paisėmę termosą kavos ir sausainėlių išriedam apsimiegosjusio Vilniaus gatvėmis Kauno link...
Vaikai sunerimę, klausinėja kiek gi tų kilometrų liko, ar jau toli nuvažiavom... Oras aišku siaubingai baisus, o aš taip norėjau nufotografuot visą šį mūsų nuotykį.. Lyt pradėjo, debesys pakibę tiesiai virš mašinos stiklo... Tačiau priartėjus prie Kauno, debesys praretėjo ir pagaliau per plyšelį net saulė žvilgterėjo...
Atvažiavom į susitikimo vietą. Vaikai išriedėjo iš šiltos mašinos į lauke esančius +4 laipsnius be kepurių ir striukių, kam tai rūpi (!!!!) , TAI KUR GI TRIUŠIUKAS? Ir čia atėjo Sandra su mažučiu juodu kamuoliuku rankose...
Atvažiavom į susitikimo vietą. Vaikai išriedėjo iš šiltos mašinos į lauke esančius +4 laipsnius be kepurių ir striukių, kam tai rūpi (!!!!) , TAI KUR GI TRIUŠIUKAS? Ir čia atėjo Sandra su mažučiu juodu kamuoliuku rankose...
Vaikai net trypė iš nuostabos, susijaudinimo ir kad pagaliau pamatė ko čia atvažiavo..
Paglostėm, pasidžiaugėm, susidėjom viską į dėžutę ir leidomės dzūkijos pusėn ieškoti Lauros, kad atvežtume jai jos svajonę...
Lauros šeimą globoja socialinė darbuotoja Saulė, su kuria susitikome mažame miestuke, nuo kurio ji mus palydėjo iki Lauros namų...
O tie namai- vienkiemis vidury niekur..
Tik privažiavus Laura jau mūsų laukė su narveliu rankose naujajam draugui.
Vėl mes su vaikais išriedam iš mašinos, pasisveikinam, vaikai tuoj lupa mašinos bagažinę ir traukia dėžę su rūžavu kaspinu.
O aš stebiu Laurą.. Nei šypsenos, nei jokio jausmo veide. Tiesiog seka akimis viską, kas vyksta... Nedrąsi mergaitė suaugusio žmogaus žvilgsniu.
Lauros tėvai.. Mačiau jų dideles pastangas pasirodyti kiek įmanoma geriau, turbūt dėl to, kad mus atlydėjo soc. darbuotoja. Situacija, žinoma labai aiški, aiškios ir šeimos nepritekliaus problemos, tikiuosi, pastangos jas pašalinti, bus pakankamai stiprios ir vieną dieną ims pildytis visos kitos Lauros svajonės..
Lauros tėvai.. Mačiau jų dideles pastangas pasirodyti kiek įmanoma geriau, turbūt dėl to, kad mus atlydėjo soc. darbuotoja. Situacija, žinoma labai aiški, aiškios ir šeimos nepritekliaus problemos, tikiuosi, pastangos jas pašalinti, bus pakankamai stiprios ir vieną dieną ims pildytis visos kitos Lauros svajonės..
Pamačius triušiuką, pirmą kart Lauros veide išvydau kažką panašaus į šypseną. Akivaizdu, kad geriausi draugai šiai mergaitei tikrai ne žmonės...Atsargi ji buvo su mumis, tirianti labiau viską, kas vyksta.. Ir tik suspaudusi rankose mažą gyvūnėlį, veidas tarsi atsirakindavo. Akimirkai.
Skubėjo Laura dėti atgal naująjį draugą į narvą, atsisveikinti su mumis, neštis namo augintinį ir tada, likus vienu du pradėti tikrąją pažintį...
Toks jausmas, kad mes buvome pageidaujami-nepageidaujami įsibrovėliai į jos pasaulį. Nedrąsi Laura, akivaizdžiai nepratusi prie žmonių ir aktyvaus bendravimo.. Gyvenanti savo sodyboj, vidury miškų, draugaujanti su gamta.. Manau, tai ir buvo pagrindinė priežąstis dėl ko ji taip norėjo triušio- jai reikia draugo. Abejoju ar dažnai Laurą aplanko kiti vaikai, todėl pagrindiniai jos draugai ir yra visi ūkio gyvūnai- šuo, keli katinai, karvutė... Matyt todėl ji saugiausiai ir jaučiasi apsupty savo aplinkos ir yra atsargi su atvykėliais... Tiesiog jaučiau, kaip Laurai palengvėjo, kai mes ėmėm pokuoti vaikus atgal į mašiną ir keliaut savais keliais, pagaliau ji galės ramiai pasidžiaugt naujuoju gyventoju ir draugu.
Išbildėjom iš vienkiemio, sugrąžinę ten gyvenantiems žmonėms įprastą ramybę..
Visokių minčių kilo po to apsilankymo. Aišku, gera, kad svajonę pavyko įgyvendinti, smagu savo vaikams parodyti ką reiškia padėti kitam.. Vaikai liko labai patenkinti ir visą kelią zyzė su vienu klausimu: kada vėl važiuos pas Laurą į svečius?
O man tiesiog spengė gyvenimo neteisybė prieš akis. Graži, tyli, miela mergaitė, pasmerkta labai labai abejotinai ateičiai. Esu girdėjusi ne vieną sėkmės istoriją apie tai, kaip nepasiturinčių šeimų vaikai "išeina į pasaulį" ir nuveikia daug didelių darbų.. Tačiau, o kiek tokių neišeina? Kiek lieka gyventi savo sodybose be elementarių sąlygų, tinkamų žmogui gyventi..Augina savo vieną karvę ir šimtą kačių, nesvajoja apie geresnį gyvenimą, apie keliones po platų pasaulį, apie milijonus nuostabių dalykų, kurie taip ir liks nežinomi... Kai pagrindinis dienos darbas- apeiti gyvulius ir už kelis pašalpos litus nusipirkti butelį.. Kuo kalti vaikai, gimę tokiose šeimose? Kuo mano vaikai ypatingesni ir kodėl jie turėjo teisę gimti šiltuose, kvepiančiuose namuose, kur iš krano bėga karštas vanduo, o lentynos lūžta nuo naujausių knygų ir žaislų? Kai kojytės apautos ne guminiais geltonais botais, o šiltais kailiniais batukais iš naujausios kolekcijos.. Kuo Laura kitokia? Kodėl mano vaikai eina į būrelius, lankys mokyklą ir tikiuosi, baigs mokslus.. Kokios galimybės Laurai pabaigti Vilniaus Universitetą? Ir ne tik jai.. Tokių vaikų gyvena tūkstančiai. Apie kuriuos mes nieko nežinom, o dažnai ir nenorim žinoti.
Mane kaip visada, po tokių išvykų apima labai filosofinės mintys. Norisi kažką keisti, kad taip nebūtų. Suaugę, taip, jie patys savo gyvenimo šeimininkai, gali nuspręsti kaip jiems būti. Bet vaikai, kodėl jie neturi pasirinkimo laisvės? Štai pamojo likimo pirštas gimti šeimoj, kurioj geriau niekam negimti ir turi gyvent. Ir pasiskųsti nelabai kam gali..
Iš visos širdies tikiuosi, kad Lauros šeimoje problemos trauksis, viliuosi, jog tai, apie ką mažoji girių fėja svajoja, ims pamažu pildytis, kad jos laukia graži ateitis, būtent tokia, kokios ji nori.. Tikriausiai, šiandien tas triušis bus vienintelis gyvas sutvėrimas, kuriam bus patikėtos kitos, didesnės Lauros svajonės..
O vaikų svajones nors vežimu vežk puslapyje www.vaikusvajones.lt
Apkabink mane, gyvenime..
- Labas, Indre, tai ryt, kaip tarėmės, gerai? Pasuk kai prisiparkuosi, ateisiu Tavęs pasitikt.
- Gerai, būsiu. Atvažiavusi paskambinsiu. Irma...?
- Aha?
- Bet aš būsiu griežta ir kieta. Tokiose situacijose paprasta suskysti. Aš to sau leisti negaliu, antraip kontrolė iš mano rankų negrįžtamai pasitrauks. Aš esu kieta, gerai?
- Gerai, Indre. :) Iki pasimatymo.
***
Rytas minkštutėlis savo drėgnu oru. Dangus, kaip ir pridera spaliui- apsiniaukęs be prošvaisčių. Važiuoju susitikt su Irma ir jos mergaite. Esu melomanė, bet muzikos mašinoj tą rytą tiesiog nekenčiu. Noriu visiškos tylos. Dreba kojos. Rankos irgi. Plaukų galiukai bando įsikibt vienas kitą, kad būtų drąsiau.
Ak.. tie plaukai.. Moters grožio nulėmėjai...
Prisiparkuoju. Turėčiau skambint, bet neturiu su kuo. Pasirodo, palikau telefoną namie. Absoliutus keistumas, nes telefono niekad nepalieku. Visada prieš išeidama iš namų dar pasitikrinu ar viską pasiėmiau..
Einu pagal nuojautą ir ieškau Irmos su dukryte. Prie procedūrinio stovi moteris su vaikiška kaldryte rankose.... Pasisveikinam, Irma truputį paaškina kas vyksta. Mažylei šiuo metu padaryta narkozė- to reikia, nes vaistai leidžami į stuburą, bet koks judėjimas yra blogai, todėl tenka vaikutį užmigdyti...
Rezgu mintis ką sakyti, apie ką kalbėt, bet niekaip negaliu atplėšti akių nuo piešinio ant procedūrinio durų su užrašu "šypsena"... Kaži ar kas ten eina šypsodamasis... Matyt mažieji pacientai šypsodamiesi užmiega ir tolimesni tetų daktarių veiksmai lieka apkloti minkštu anestezijos sapnu.. Bet kuriuo atveju, linksma procedūriniam nebūna...
Neilgai trukus durys atsidaro.. Mažoji miega ir gydytojos su visa lova stumia ją į palatą.. Dar kiek laiko ji miegos, o tada atsibus po narkozės..
Seku paskui. Jaučiu, kaip mano inkstai atsirado gerklėj, širdis nukritusi į kulnus, o pirštuose įsmigo po nematomą adatą. Pradeda skaudėti galvą..
Po kiek laiko Aistė nubunda.. Galvos kelti staigiai negalima- ims pykinti.. Mažoji nuo narkozės apdujusi ir verksminga.. Bet neilgtrukus viskas praeina..
Irma nueina į gretimą palatą pasiskolinti arbatinuko kavai.. Lieku viena su Aiste, kuri žaidžia Ipade Angry birds'us... Žiūriu į ją ir kalu save prie kryžiaus... Aš gailiu savęs, kai man skauda galvą, laukiu užuojautos kai susergu... O jei vaikai įsitaiso slogą, ką jau kalbėt apie temperatūrą, tai tuoj į dangų nustatau kenčiančios aukos veido išraišką ir mintyse klausiu "už ką gi man tokia nelaimė, vėl namie snargliai, kosuliai ir paracetamolis".... Jaučiuosi gerokai kalta dėl tokių savo minčių..
Nežinau kaip Irma tai pakelia. Tokiose situacijose būna skirtinga reakcija.. Kai kas gaili mamos, kaip ji visa tai ištveria?.. Nėra nieko baisiau, kai vaikas serga.. O čia, leukemija.. Kai kas galvoja, kad nėra ko užjaust mamą, juk kenčia tai vaikas? Jam juk sunkiausia... Ir išties, žiūriu į Aistę ir stebiuosi, kaip ji taip neša tą kryželį ant savo mažos nugarytės, subadytos adatomis.. Nesiskundžia, kad skauda, kad nenori.. Tiesiog daro tai.
O Irma, mama vaiko, kuriam nustatyta ūmi leukemija, man verda kavą.. Laikosi puikiai. Susitaikė? Galbūt. Apsiprato ir su diagnoze, ir su tyrimais bei pasveikimo tikimybėm... Bet žmogus taip jau sutvertas, kad, jei nutinka kas gero, klausiam, kodėl ne man? Jei blogo- kodėl man? Irma, panašu, tokio klausimo nekelia. Tiki, kad viskas bus gerai, tiki gydytojais, medicina ir negalvoja apie tai kas būtų, jeigu būtų..
Fiksavau aparatu esamą laiką, Aistės dieną.. Kai sužinojau kur teks fotografuoti ir kokiomis aplinkybėmis, man vaizduotė piešė labai liūdnas nuotraukas... Bet ištiesų, Ūminė pre-B limfoblastinė leukemija nėra galutinė diagnozė. Tai yra pakeičiama, išgydoma, išjaučiama, gal net savotiškai pamirštama... Onkohematologijos skyriuje jaučiausi, tarsi matyčiau tvirtą vientisą komandą: mamų, vaikų, gydytojų. Jokios savigailos, visi vieni kitiems paslaugūs, geri.. Visi pergyvena vieni už kitus, jei nesiseka ligos nugalėti.. Visi džiaugiasi mažytėmis pergalėmis..
Trys vaikai, trys maži gyvenimai nė nespėję dorai prasidėti, iš to skyriaus išvažiavo karsteliuose, kol Irma su Aiste ten lankėsi... Bet tai ne rodiklis, jog taip nutiks visiems vaikams. Šiais laikais leukemija labai labai stipriai įveikiama. Todėl tikėjimas tiesiog tvyro visame kame.. Tiek palinkėjimuose vieni kitiems prieš procedūras, tiek žaidimų kambary, tiek išvykstantiems ar atvykusiems naujokams į skyrių... Optimizmas kaip dienos šviesa. Gal vakarais, kai mažieji nugalėtojai užmiega, o mamos lieka vienos su savim, kyla visokių minčių.. tačiau, kai ryte jų vaikai nubunda ir sveikina naują dieną, geros mintys vėl išaušta ir neapleidžia..
Aš stebiuosi Irmos stiprybe.. Būtų man taip, imčiau savęs gailėt, turbūt, be sustojimo... Jei Dievas yra, norėčiau sužinoti ką jis galvoja, žvelgdamas į onkohematologinio skyriaus vaikų akis. Suprantu.. Dievas man neatsakys ir juo labiau nesiteisins.. bet labai nuoširždžiai tikiuosi, kad jis bent pats sau turi atsakymą, kodėl visa tai vyksta... Suaugę.. na, būna jų ne itin gerų, tegu jie bus nuodėmingi, paklydę avinai... Bet vaikai? Kodėl jiems tokia patirtis? Turbūt Dievas turi į tai atsakymą...
Būnant su Irma ir Aiste, kitais vaikais, bei jų mamomis, nepastebėjau nė vieno kaltinamo žvilgsnio, nė vieno kodėl.. Tiesiog tokia yra ši diena, tokia yra patirtis.. Ir mamos su savo vaikais ją kantriai neša.. Vieni kitiems padėdami, paguosdami, kalbėdamiesi.. besidalinantys ankštam žaidimų kambary vieta agregatui, kurį turi kiekvienas vaikas, jei jam taikoma chemoterapija.... Visus kaip ištikimas draugas lydi stovas su aparatu, kantriai skaičiuojančiu kiekvieną cheminių vaistų, sulašančių į veną, lašiukus... Pats vaikas žaidimų kambary užima turbūt mažiau vietos, nei šalia jos stovintis įrenginys...
Nors mūsų Lietuva ir svyruoja vis ant tos nelemtos krizės ašmenų, vis skaudžiai eina per pačią briauną, nežinia, kada perpjausiančią gyvybiškai svarbias arterijas, bet, visas gydymas daugumai vaikų yra nemokamas.. Didžiuojuosi tuo ir džiaugiuosi... Tačiau, o dangau, jei tenka gydyti vaiką vaistais, kurie nėra kompensuojami...Arba jei reikia ligoniuką parsivežti iš užsienio į namus.. Tam samdomas reanimobilis.. Kalbėt reikėtų ne šimtais, bet tūkstančiais ir jų dešimtimis pinigų...
Nenoriu naudotis proga, bet tą padarysiu. Prieš Kalėdas, visokių gerumo akcijų būna tiek daug, kad apraibsta akys nuo telefono numerių, kuriais skambinant, paaukotume kelis litus onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams... Nenoriu gadinti Jūsų regėjimo... iki Kalėdų dar yra laiko.. Bet, jei netyčia Jums ant peties nusileistų gerumo fėja, siūskite ją tiesiai čia:
Labdaros ir paramos fondas "Mamų unija"
Danske bank a/s filialas Lietuvoje
banko kodas 74000
SWIFT kodas SMPOLT22
A.s LT517400032266923810
Kiekvienas litas, pervestas gerų žmonių, nukeliauja tiesiai mažiesiems į venas vaistų pagalba...
Praėjus daugiau nei porai valandų nuo atvažavimo į Santariškes, man taip ėmė skaudėti galvą, kad pradėjo pykinti... Irma sako, kad tai nuo įtampos, anksčiau buvo ir jai taip, dabar- pasitaiko rečiau.. Mažoji Aistė žaidė savo žaislais, kai aš tuo tarpu maniau išsitaškysiu į dalis nuo visų vaizdų ir jausmų kartu sudėjus...
Ne be reikalo sakiau, kad ten visi gyvena gražiais jausmais... Gydytoja, pakeitusi Aistei chemijos švirkštus, atsisuko į mane, "Tai Tau skauda galvą?"... Apsidairiau, lyg kreiptąsi į mane. Linketėjau ir man buvo liepta sėst kėdėn... Sudribau joje, nes laiko liko nedaug, iki mano smegenys pakibs ant ligoninės sienų.. Nors vaidinau visiškai šaltą ir ramią, ištiesų galvą taip skaudėjo, kad kiekvienas judesys kėlė tik dar didesnį skausmą..
Gydytoja suleido nykščius man į pakaušį, smilkinius, kaklą.. Spaudė taip, jog įspėjau, -tuoj vemsiu. Po minutės tokio spaudimo pirštais, galvos skausmas dingo. Ranka nuėmė, tikrąja to žodžio prasme.... Štai kame svarbu.. Kad ten žmonės visi geri, kad kito skausmą kažkaip keistai per save jaučia, kad nori padėt, kad džiaugiasi, kai skauda kažkam mažiau... Gyvenime to nedaug besutiktume, o va Onkohematologijos skyriuj- nors vežimu vežk.
Aš tikiu, kad žmonės iš prigimties yra geri.. Padėkime norintiems padėti rasti tuos, kuriems tos pagalbos šiandien labai reiktų..
Fotofilmuką apie dieną, praleistą su Aiste rasite paspaudę "čia"
Kryžkelėj dvi snaigės šoka..
Man yra baisu. Beveik du metus mane lydi jausmas, tarsi mano gyvenime, tiksliau viename mano gyvenimo kampe yra įrengta mažytė kamera. Ne, ji nėra slapta, aš apie ją žinau ir netgi pati ją įsirengiau. Tai va ta kamera seka bet kokį mano žingsnį ir yra pasiruošusi detaliai ir netgi su iliustruota medžiaga nupasakoti ko aš bijau, pas kokį gydytoją lankiausi, ką myliu ar valgiau vakar pietums. Ir visus metus taip buvo... O dabar aš esu visiškoje kryžkelėje... Per tą laiką perskaičiau daugybę BLOG'ų, forumų ir girdėjau milijonus diskusijų apie tai kas yra fotografas, kas yra tinkamas/netinkamas/akiplėša/menininkas/siaubingas-dievemano-siaubingas nemenininkas fotografas, kas yra komercinė ir nekomercinė fotografija, kas yra blogi klientai, nepatikėsit, fotografai net savo "persona non grata" list'ą veda ir, jei Jūs esate pakiaulinęs riebiai vienam iš fotografų, didelė tikimybė, kad Jūsų nenorės fotografuoti didžioji dalis kitų...
Kadangi turiu, tikrai žinau, bent keletą ištikimų BLOG'o skaitytojų, jaučiu pareigą, kad visa tai turi tęstis. Tai ir baugina ir jaudina. Baugina atsakomybė. Jaudina turbūt tas keistas žmogiškas pradas, kai vos gimus tampi dėmesio centru ir mėgaujiesi šlovės akimirka: "Štai, aš gimiau, priimkite mane". Buvo laikas, kai aš nerašiau po kelis mėnesius ir daugiau.. Kartais neturiu ką parašyti, kartais, patikėkit, Jums geriau nė nežinot ką parašyti norėčiau, kartais, tiesiog pritrūkstu tam laiko..
Aš vis esu ta pati Indrė, kuri galvoja, kad auginti du sūnus yra garbė, (kuo jų daugiau tuo dangaus mana gausiau byra), ta pati, kuri ūdija savo vyrą, jį myli ir nekenčia viename, kuri svaigsta dėl fotografijos ir sunkiai pakelia primetamus komercijos rėmus..
Ateina kažkoks keistas mano gyvenimo momentas, kai abu vaikai pagaliau eina į darželius, kai namai tušti, kai vyras sėkmingai dirba savo darbus, o aš turiu apsispręsti kuriuo toliau keliu eiti- tęsti fotografijos veiklą bet stipriai kai ką koreguojant ar, visgi, eiti į darbą nuo "aštuonių iki penkių"..
Nesu aš menininkė iš prigimties... Sunku man dirbti namie, sėdint virtuvėje prie stalo ir čia tvarkant nuotraukas, čia verdant manų košę vaikui.. Nusibodo džinsai ir nusmukusiu klynu kelnės. Nusibodo lygiapadžiai batai. Visiškai išsimušiau iš normalaus dienos režimo, kai nuotraukas tvarkau iki trijų-keturių ryto, o po to keliuosi iš lovos kai saulė kybo zenite..Aš noriu važiuot į darbą ryte, nervintis kamščiuose ir gert ryte kavą su bendradarbiais, dalintis dienos naujienomis, būti gražia su kostiumėliu ir kruopščiai išlyginta bliuzele, su aukštakulniais batais ir tobulai nulakuotais raudonais nagais.. Po darbo sėst mašinon ir važiuoti namo, labai išsiilgus vaikų ir skirt jiems visą likusią vakaro dalį.. Bent dabar taip galvoju, tačiau esu svarstymuose kaip elgtis būtų geriausia... Aš turėjau laiko pabūti su savim, kai atėjau prie liepto ant ežero kranto. Kai atsisėdau ant jo ir nunarinau kojas į labai vėsų juodą vandenį. Kai ilgai galvojau taip sėdėdama. Kai vienmarškinė pasinėriau visa tam vandeny. Kai plūduriavau paviršiuj ir galvojau kur visgi geriau: čia viršuj, o gal ten, vandenų dugne. Ir vis dar tebegalvoju. Vis plūduriuoju kažkokiam keistam paviršiuj.. Gal dėl to realiam gyvenime turiu tamsaus vandens baimę, nežinau, bet kažkas tame tikrai yra.
Dar nežinau kas tiksliai vyksta ir kurlink kryps mano BLOG'as. Bet aš pažadu rašyti tada, kai galiu.
Tikrai žinau, kad noriu ir rašyti ir fotografuoti toliau. Kokiu dažnumu ar temomis, negaliu pasakyti ir esu labai laiminga, kad turiu laisvę to neįvardinti čia ir dabar. Va nubusiu nakty, jausiu norą pasidalinti jausmais, kurie apima matant vienišą snaigių šokį dar rudens lapais kelkrašty nusėtoj gatvėj. Ir rašysiu apie tai. Net apie tai, kaip šaltą lapkričio aštuonioliktąją viena didelė snaigė įsimyli kitą. Juodai. Ir beviltiškai. Iki pat savo ląstelių čiulpų smegenų (jei ten tokios yra). Kaip tos snaigės sukasi rudeniniam tingiame rūke, lėtai ir nedrąsiai krisdamos į savo baltą meilės guolį.. Kaip geltoni Antakalnio gatvės žibintų šešėliai trukdo snaigėms mylėtis tiesiog kabant ore. Nedrąsiai, bet iš begalinio jausmo.... Kaip atėjus šilumai snaiges išskiria ji- jos didenybė vasara.. Kaip viena snaigė sutinka mirt šilumoje, kad tik galėtų iki pat galo mylėt savo šaltąją lapkričio meilę..
Aš apie viską galiu ir noriu rašyti.
Gal atsiras tokių, kurie sakys, kad tai tik padrikas minčių kratinys. Ir tegu. Matyt tam tikru gyvenimo periodu daug savo minčių laikiau uždarytas dėžutėje nuo sausainių "Miško pasaka". Pamenat tokius? Dar po šiai dienai tokią turiu, nors ji baigia ištižt.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
Pranešimai
