Laisvi ir drąsūs.

Pasakysiu atvirai- jei tai būtų buvusi mano pirmoji fotosesija gyvenime, tai daugiau gyvenime ir neimčiau aparato į rankas :)
O buvo viskas taip...
Kai paaiškėjo, kad fotografuotis nori mama, tėtis ir TRYS sūnai, man per kelius sulinko kojos. Mėginau net atsikalbinėti, kad gal man nepavyks, .. na, bet visgi sutarėm, kad jei man nesigautų, pykčio niekas nelaikys, gražiai atsisveikinsim ir tiek..Tai va nuo tos dienos kai sutarėm, mano ramybė išsikraustė. :) Bijojau fotografuoti šią šeimą labai ir labai. Vakarą prieš- iš vis namie vietos neradau- jaučiausi kaip prieš egzaminą ar vizitą pas stomatologą, tubūt žinot tą "mielą" jausmelį...
Na ir ką- atvažiavo, subildėjo visi į mano mažulytę studijėlę... Vyresnysis, jau paauglys, su ausinėm, tiriantis aplinką, kaip pridera tokio amžiaus.. Va vidurinėlis- tikras tornadas- tuoj pradėjo mano studijoj visos dekoracijos kilt nuo žemės :) Tėtis, galingu bosu dudena berniukams ramintis, rengtis, autis... O va mama... Kaip kokia geroji šeimos fėja, tyliai, ramiai, švelniai...Nurengia mažiuką, padeda kitiems.. Išsidėlioja daiktus, žodžiu tokia visiškai kitokia nei vyrukai :)

Būna įvairių erzelio tipų. Tai va šios šeimos įneštą chaosą aš prilyginčiau kaip maloniai erzinantį.
Labai puikiai, juos iliustruotų toks anekdotas:
"- Tėti, kas čia? -Tai katinas. - Tėti, kas čia? -Tai katinas! - Tėti, kas čia? - Katinas!! - Tėti, kas čia? - Nežinau!! - Tėti, čia katinas." :))
Sėdėjau ant savo skrynios akimirką atsisėdusi ir stebėjau juos. Tikrai, studijoj chaosas. Bet jis yra teigiamas. Vaikiškas, nepiktas. Naivu būtų tikėtis, kad vaikai sėdės prie tėvų kojos kaip tobulai dresuoti šunyčiai. Buvo ir triukšmo, ir lakstymo, ir juoko... Tačiau net vaikų keliamas erzelis būna labai įvairus.. Šių vaikų- toks tikras, natūralus, kylantis iš smalsumo.. Drausminami vaikai reaguoja, prašomi- klauso..
Apskritai, man tokią šeimą labai įdomu buvo stebėti: kaip jie bendrauja, kaip auklėja vaikus, kaip juos, įsisiautėjusius, ramina ar kuo žada paskatint už gerą darbą... Puiki pamoka man, kaip dviejų (tik) berniukų mamai...
Grįžau namo po sesijos lengvai apsvaigusi nuo viso šurmulio ir galvojau, kaip apibūdinti patirtą įspūdį. Tai va- sugalvojau. Mane aplankė šeima, kokioj pati mielai norėčiau augti: dora, tvarkinga, puoselėjanti tradicijas, skiepijanti vaikams teisingas vertybes..
Nedažnai matau paauglį sūnų, katram jau mergaitės smegenis virina, kad ateitų, apkabintų tėtį ar prisiglaustų prie mamos. Taigi GĖDA! - pasakytų/pagalvotų daugelis paauglių...
Ne, nesu aš iš tų, kurie mano, kad vaikus reikia laikyti po savo sparnu bei maitinti motinos pienu iki aštuoniolikos ir niekur nepaleisti. Tačiau tie vaikai ir neatrodė, kad juos įpareigotų tėvai kažkaip elgtis. Jiems natūraliai gaunasi ir prisiglausti, ir patriukšmauti.. Laisvų tėvų laisvi vaikai... Manau, kad tokie jaunieji piliečiai yra labai vertingi mūsų šaliai. Nežinau, gal idealizuoju, bet man labai patiko šios šeimos įspūdis: griežti-teisingi-laisvi-drąsūs.

Ir dar, žinot kas buvo nuostabu- kai mama padavė mažiuką savo vyresniems sūnums tam, kad galėčiau juos abu su vyru nupaveiksluot.. Kad žmonės pasibučiuoja, man ne naujiena.. Ir net nebetrikdo manęs tai.. Bet kai po nemažai metų santuokos, trijų vaikų auginimo, turbūt ir kalno buities, erzelynės, pampersų, nemiegotų naktų, vaikų kosėjimų ir temperatūrų, vyras į žmoną žvelgia kupinu meilės bei pagarbos žvilgsniu, ir dar kai pradeda jai į ausį šnabždėti kažkokius žodžius, nuo kurių ima spragsėti meilė ore... Nors aš tik pašalinis fotografuotojas šioje šeimos dienoje, bet buvo taip gera matyti ir žinoti, kad tikrai yra žmonių, kurie turi vaikų, kurie gyvena kartu, laimėje ir liūdesy, bet vistiek, kaip ir prieš daug metų kai susitiko- vienas kitą tebemyli ir žvelgia spindinčiomis akimis..