Apibūdinti žodžiu...




Skambina man ponia, o gal panelė... " Laba diena, ar Jūs čia to blogo autorė?" - Taip, iki šiol lyg aš ja buvau...
Ji: "Norėčiau pas Jus pasifotografuoti, sakykite, kokias fotosesijas Jūs rengiate?........" ..
Kažką mykiau kaip avis į ragelį, neva paveiksluoju kūdikius, nėštukes, šiaip pavienius žmones, nedideles šeimas (didelėms tiesiog mano studija per maža..)... Tad, viską susumavus gaunasi kaip ir viską.. Tačiau klausimas buvo netoks ir atsakymą aš pateikiau negerą... Juk visi žmonių fotografai ir fotografuoja žmones. Bet visų stilius, tipažas, asmens pateikimas skiriasi...Galvojau, kaip gi aš pateikiu savo nuotraukų herojus? Ir va, o, geroji EUREKA- mintyse šmėkštelėjo vienas vienintelis žodis "kuklumas", kuris puikiausiai iliustruoja mano foto istorijų dalyvius. Esu labai patenkinta savimi, kad atradau mano stilių apibūdinantį žodį. 

O toliau, dalinuosi vienos fotosesijos akimirkomis. Gražuolė dukrytė, miela nėštukė mama ir mūsų  popietės kuklus rezultatas :)
   













Mažutė Lina.


Žinot, fotografavau aš šią žavią coliukę ir galvoj sukosi viena mintis: galėčiau paskelbti naują konkursą su klausimu, kas atspės jos amžių... :) Ji- beveik trijų vaikučių mama. Kadangi visų moterų amžius sustoja ties aštuoniolika, tai, būtų neetiška kalbėti skaičiais... Bet, jei ji eina į parduotuvę, vyrui alaus nupirkt negali, nes be paso teta pardavėja jai tiesiog jo neparduoda :)
Praleidom su Lina puikią popietę. Pliurpėm apie vaikus, namus, nėrimą vašeliu, seksą, šokoladinius pyragus ir kosmetikos naujoves... Faina. Jauku. Noriu dar. :))















Jei šeštadienį ašaros, tai antradienį kugelis :)


Šeštadienio rytas prasidėjo ašarom...

Atsikėliau ryte, nes skubėjau į sesiją, mano vyrukai, kas ypatingai keista, dar visi miegojo.. Pirmiausia, ką padarau rytais- užsikaičiu kavos, o tada, jau einu praustis, rengtis, maliavotis :)
Taigi.. ateinu į virtuvę ir... kokia EUREKA manęs laukė ant stalo!.. Padėta lėkštė. Ant jos- sutepti net keturi sumuštiniai. Šalia jų- du nulupti mandarinai. Termose- užkaista kava. Prie viso šio gėrio- mano brangiojo raštelis: "va, Tau, paruošiau pusryčius..."
Tai ką manot aš padariau visa tai pamačius? :) -Teisingai, nubraukiau graudulio ašarą, įsipyliau iš termoso pravėsusios kavos, suvalgiau skiltelę sudžiūvusio mandarino... Nuostabu. Va, tai vėl- mano šeimoje meilė.


Aš nesu gera žmona, žinokit. Nors sėdžiu namie ir auginu vaikus, vadinas kaip ir neveikiu nieko, bet savo vyro kas vakarą su penkių patiekalų vakariene nelaukiu tikrai... Būna, kad brangusis grįžęs po darbų namo, dar pats verdasi makaronų su kečupu ar bulvių su tušonke :) Nėra mūsų šeimoje nei vyriškų nei moteriškų darbų.. Kas ką galim, tas tą padarom.. Arba aš nurodau kas turi būt padaryta, ir vyras klusniai įvykdo :)
Tada lieku jam skoloj...
Tai va už šeštadienio eureką šiandien savo brangiojo namie laukiu su keturiais patiekalais- padariau tikrų vyriškų salotų prie alaus- su pupelėm, česnakais ir kepta duona. Alaus, spėju, brangusis pats užsuks krautuvėn.. Tada vaišinsiu šaltibarščiais, po jų- iš orkaitės trauksiu minkštutėlį purutėlį kugelį su spirgučių padažu, na... o desertui bus obuolių pyragas su vaniliniais ledais? Kaip? Kietai aš čia, ką? :)

Tačiau, kad visa šita mano misija nebūtų pernelyg paprasta, mano Domas, vyresnėlis lyg turi slogą, tai nevedėm į darželį... Tad sėdžiu namie su abiem broliais.. O kur abu broliai, ten seka ir betvarkė, riksmai, ašaros, klykavimai... Lakstau kaip į uodegą įkirpta po namus. Tai vienam nosį nuvalau, kitam jau maitintis laikas, tada atbėgu virtuvėn- žiū sudegė kepama duona, vėl kepu iš naujo, o vonioj Domas visą tualetinį popierių tuo metu vynioja ir sumeta klozetan beigi jį užkemša... Uf. Du berniukai yra gėris. Tai trupučiuką pafotografavau brolius besiautėjančius..
Dabar, kol rašau blogą, orkaitėj pučiasi pyragas, už geros valandėlės laukia kugelio eilė :) Namie tylu, miega bambinai. Abu. Kažkokia nereali laimė.










 






Jos murkia, bet išskleistais nagais...



Fotografavau mergytę. Bet šį kartą ne apie ją.. Nes mane labai sudomino jausmas, kurį skleidžia mamos, turėdamos kūdikius.
Ar esate tai pastebėję? Arba kaip spindi maitinanti mama?
Toks švelnumas, tarsi rūkas nutupia ant jos ir vaikelio.. Mama palaimingai stebi kūdikį.. Atsipalaidavusi mėgaujasi ramybe, artumu. Iš kūno kalbos, gali išskaityti pasididžiavimą savim ir savo mažuoju kūriniu. Rankos- švelniai, bet stipriai apglėbusios laiko stebuklą. Visa savim, tokia mama atrodo švelni, atsipalaidavusi, murkianti iš malonumo lyg katė..
Bet.
Akys.
Jos yra absoliučiai budrios. Bet kokioj aplinkoj, bet kuriuo metu. Neduokdie užkliudysite ar drįsite sudrumsti šią palaimingą būseną. Jums negyvent, jei bent slapčiausios minties trupinėliu bandysite pasikėsinti į tą mažą gniutulėlį, visiškai atsipūtusį, žindantį mamos rankose. Jus puls. Kaip dušimtaipenkiasdešimtmilijonų kareivių, kaip lūšis nuo medžio, kaip gulbė- uždaužys sparnais. Tai yra absoliuti jėga. Ir tik Jūsų akių apgaulė yra, kad mamos su kūdikiais yra pažeidžiamos ar silpnos... Pabandykite užkliudyti kūdikį ir suprasite, kaip stipriai klydot..
Jaučiu pagarbią baimę mamoms, maitinančioms, globojančioms, saugančioms savo vaikus. Tame slypi tokia didžiulė energija..

Laukime pavasario kartu...


Žinote, aš vis paskaitinėju bendraminčių fotografų, kulinarinius, ir dar visokius blogus, kurių apstu internete. Dabar kažkoks mados dalykas tapo rašyti blogą.. Tai va, ir aš esu madinga :)

Aš siaubingai nemėgstu žiemos. Ypač tokios pažliugusios, šlapios, su purvinu sniegu šalikelėse, balomis, vėjais, švino spalvos debesimis, grėsmingai kybančiais čia pat virš galvos...
Šiandien sausio vidurys, Gūdi žiema. Tačiau... Juk JIS jau ateina! Pavasaris tai pakeliui. Ir kiekviena išlaukta diena- tai dar viena diena mažiau iki to momento, kai jis pagaliau ateis- su griaustiniais, liūtimis, žolės žaluma, grįžtančiais paukščiais... Man net kvapą užgniaužia nuo minčių apie jį... Todėl sugalvojau ką galim padaryti, kad būtų lengviau laukti,- reik kažkuo užsiimt :)
Pasisemdama idėjų iš tų pačių skaitytų blogų, norėčiau paskelbti mini konkursėlį, kurio pabaigoje kažkurį iš Jūsų pakviesčiau popietę praleisti kartu ir pasipaveiksluoti, gal studijoj, jei tai bus leliukas, gal lauke, matysim pagal situaciją, orą ir visa kita...
Sąlygų jokių kaip ir nėra. Jums tereikia atsiųsti savo ar kito žmogaus nuotrauką, kurį laimėjimo atveju ir kviesčiau į svečius fotografuotis.
Daugiausia "Patinka!/Like!" sulaukusios foto savininkas ir taps laimėtoju. Kaip manote? Tinka?
Laiko nuotraukoms siųsti skirkime, tarkim, iki vasario vidurio, m? Tik pagalvokit, kai baigsis šitas konkursas, kalendorinės žiemos bus likę vos pora savaičių :) Nuostabu.
Tad, be visų balabaikų, sukonkretinam:
  • Siunčiame foto į laukinesfoto@gmail.com
  • Balsuojame už mums mieliausią foto Facebooke
  • Daugiausia balsų gavusios nuotraukos herojų kviesiu fotosesijai 
  • Dar bus siurprizas, bet apie jį vėliau :) Pasikankinkite :)
Su nekantrumu laukime pavasario kartu. 

P.S. Temos nuotraukoms jokios nėra. Tiesog kuo Jūsų atsiųstoji bus įdomesnė, tuo tikėtina, sulauks daugiau balsų...
҉҉҉



Laikas jausti..

Naujų metų išvakarės.
Pjaustau daržoves salotoms.. Tik staiga, čirkšt- per pirštą...Kraujas upeliu teka.
Susinervinu. Po galais, tiek dar darbų nepadaryta, šventė ant nosies, o aš dar tik salotas pjaustau, dar laukia karšto patiekalo gamyba, pyragas neiškeptas, dar visokių skanėstų reik papjaustyt... O čia tas pirštas. Taip pikta ir taip nepatogu.. Bandau kažkaip susibintuoti, kad kiek įmanoma galėčiau baigti savo darbus...

Grįžta Domas iš darželio, tuoj pastebi mano apvyniotą pirštą. Klausia: "mamyte, skauda?".. Taip, sakau, skauda...

Po šventinės vakarienės, kai atslūgsta visa skubėjimo ir maisto ruošimo įtampa, sėdžiu prie išpuošto stalo, stebiu tyliai aplinką, laukiam su vaikais saliutų... Mąstau. Juk aš pamelavau savo pačios vaikui... Kodėl aš jam pasakiau, kad man skauda pirštą, jei, ištiesų, aš nė nežinau ar man jį skauda...
Atsekite veiksmų seką: įsipjoviau, susinervinau, užbintavau, gaminau toliau...

Žinote kas yra? Aš esu didelė. Ir su ta prabanga būti tokia, aš įgyjau tariamą pareigą- nejausti. Aš nebeturiu paprasčiausiai tam laiko...
Vaikas, pamatęs įpjautą pirštą, natūraliai klausia, ar neskauda.. O aš net nesusimąsčiau ar jaučiu kažką, juk, šventė, nėr kada savęs gailėt, reik skubiai suktis, jei noriu iki metų galo paruošt vakarienę šeimai... Ir nejutau nieko, tik erzelį, kad tas pirštas man visur kliūna...
Tokiu atveju, tikrai labai gerai mokėt nejausti. Tapti robotu, pjaustančius tas nelemtas salotas :)
Bet, mąstau toliau. Juk per skubėjimą, mes "pamirštame ar nespėjame" nejausti ne tik skausmo ar kitų nemalonių jausmų, bet ir gerųjų... Mes nebespėjame išjausti laimės, kad esame sveiki, kad turime namus, kad mūsų vaikai patys nuostabiausi ir gražiausi visoj planetoj...
Aš nežinau, gal taip yra tik man vienai, bet sulig bėgančiu laiku aš vis mažiau ir mažiau turiu laiko jausmams.
Mes gyvename į ateitį. Kažkam, kažkada. O vaikai priešingai- gyvena šia minute, esamame laike. Todėl jie spėja išjausti tai, kas tuo metu vyksta. Gal dėl to mes taip ir mėgstame tą jų natūralumą.. Nes jie neatidėlioja jausmų, jų neužslepia, nenugrūda gilyn į save.
Ar daug mūsų mamų namie turi sekcijas? Tose sekcijose turi dėžutes. Tose dėžutėse supokuoti gražiausi gyvenimo servizai, stalo įrankių rinkiniai, šventinės taurės, nuostabiausios lovatiesės, patalynė... Mano mama irgi tokių turi. Vieną dieną paklausiau, kam jai tai ir kodėl visa tai sukaišiota spintose. Ji man atsakė- čia šventėms, svečiams... Aaa, aišku.
Vėliau galvojau ką ji pasakė ir visgi... O kas, jei kažkas iš šeimos narių, tų švenčių nesulauks? Ar tie servizai taip ir liks dūlėti sekcijos lentynose? Kodėl mes laukiame kažkokios mistinės dienos, kad "praimti" geriausius indus ar kažkokių svečių, (kurie turbūt nė neegzistuoja), kad jiems pakloti taip išsaugotus patalus?
Tokios štai mintys mane tada taip sukrėtė, kad mano pačios šeimoje nėra nei šventinių servizų, nei kažko, kas būtų skirta ne mano šeimai, o kažkam, kas gal taip niekada ir neateis... Nes patys ypatingiausi žmonės visame pasaulyje man ir yra mano šeima.
Mums šventė yra kasdien- sėdėti prie vieno stalo, matyti vieniems kitus, sveikus, gyvus, gražius.. ir tokius laimingus, kad esame kartu. Todėl savo garbingus svečius aš priimu taip, kaip savo artimiausius žmones..
Kiekvienas iš mūsų turime mažą vaiką viduje. Ir tas vaikas jaučia čia ir dabar. Tik va mes, suaugusieji, juos slopiname savo skubėjimu, pareigomis, atsakomybėm... Mes skubame nusipirkti naują suknelę, bet nespėjame ja pasidžiaugti, nes reikia skubėt pirkti batelius prie jos, kol jiems taikomos metų išpardavimo nuolaidos... Tai kam, po galais ta suknelė, jei visų pirma ji mūsų nenudžiugina...
Aš kažkaip visame kame noriu rasti jausmą: ir nusipirktame rūbe ir prasiskleidusioje gėlėje ir tuo, kad turiu šeimą ar namus, kad sąskaita banke ne tuščia ar kad tuoj ateis pavasaris...
Turint vaikų, tas skubėjimas labai pagreitėja, todėl šių, naujų metų užduotį sau paskyriau tokią: prisminti ir vėl jausti. Nepamiršt pasidžiaugti net pačiais mažiausiais dalykais. Įvertinti, padėkoti, nepriimti visa ko kaip fakto, kuris turėjo įvykti savaime. O kasskart, bet kam nutikus, išgyventi tai kaip naują mažytę šventę ar atradimą...

Ištiesų, paskutiniu metu, to bėgimo tiek daug, kad visiškai nieko nebespėju.. Todėl pati pradedu save stabdyt, o šios mintys, surašytos juodu ant balto- dar labiau mane įpareigos laikytis disciplinos ir save mažumėlę nudžiuginti tais dalykais, kurių bėgdama pradedu nebepastebėt.

Kartais, kai per daug žmonės įsibėgėja, pats gyvenimas jiems "duoda" per makaulę ir priverčia prisimint, atsitokėt, susikaupti iš naujo...
Pamenu, kai su pirmagimiu atsigulėme į ligoninę..Buvo lapkritis. Snigo didžiuliais kąsniais. Laikiau savo trijų mėnesių kūdikį ant rankų ir galvojau: "Dieve, kokia dar vakar aš buvau laiminga, kokia laiminga dar vakar aš buvau, nes mano vaikas dar buvo sveikut sveikutėlis... O aš tuo pamiršau pasidžiaugti, nespėjau, nes turėjau kalnus kitų minčių ir darbų.... Jei tik mano vaikas vėl bus sveikas.. Kokia laiminga aš vėl būsiu.. Kaip bus gera, kai jis pasveiks..." Va taip galvojau tada, ligoninėj, laukdama tyrimų atsakymų...
Ačiū gyvenimui, kad mano vaikas pasveiko.. Bet.. Aš ir vėl pamirštu pajausti tą džiaugsmą, vėl užsisuku šokyje su savo geriausia "padrūžke"- kurios vardas Rutina.
Naujus metus aš labai linkiu visiems vėl prisiminti ką reiškia jausti. Pabandykit, pamatysite, kaip tai gera...









Mergaitė, atėjusi iš pasakos...













Mažoji miško fėja..

Šitos mergaitės kantrybe aš žaviuosi. Ir darbštumu, ir savikontrole. Keista, kad jau tokiame amžiuje vaikas taip jaučia kas yra svarbu...
Diena pasitaikė nuostabi, tad miške buvo tikra pasaka..Balta balta, kur besidairytum, vos nedidelis šaltukas gnaibė žandus, o mažulytės snaigės tai sukosi ore, tai išsišviesdavo saulė..
Mažoji mano fėja kantriai laikėsi...Ir nors sesijos gale jau "pradėjo" smaugti šalikas, kąsti vilnonė kepurė, nebeįtiko sijono spalva, o dar gi sušalo rankytės..aš esu labai laiminga, galėjusi praleisti popietę su šia gražia mergaite. Tikiuosi,  rezultatu nenuvilsiu.. :)