Guzas+trupiniai=LINKSMYBĖS

Oho dienelė buvo...
Kai mano draugė pasakė, kad norėtų, jog pafotografuočiau jos du berniukus, mano ramybė iš namų išsikraustė.
Trumpai- kai mano Domukas pradėjo skaičiuoti pirmuosius dantukus ir gugavimus, tos draugės sūnus jau skaičiavo guzus ir kaulų lūžius :) Jei mes susitinkam ir aš galiu sėdėti ramiai ir gert kavą, nes vaikas kažkur šalia žaidžia ramiai, tai jos nenuorama jau žiūrėk lenda į spintą, krausto rankinukus, lipa ant stalų, kėdžių ar dar bet ko...
Matydama tą savo draugę ir jos super aktyvius vaikus, pastoviai stebėjausi- ir kaip ji su jais susitvarko.. Tyliai pasidžiaugdavau, kad mano vaikai ramesni (bent kolkas) ir laikosi tvarkos bei pasiduoda auklėjimui...

Kai sužinojau, kad teks fotografuoti šiuos du gyvsidabrius, supratau- čia, man, kaip mėgstančiai fotografiją- tikrų tikriausias iššūkis. Prisipažįstu- labai jaudinausi, nė neįsivaizdavau, kaip man reikės vienu metu nufotografuot tris asmenis, kai du iš jų yra šie itin judrūs berniukai ir dar jų mama.. Ką jau kalbėti, kad nuotraukoje visi būtų atsimerkę ir tilptų į kadrą... Žodžiu, baisu :)
Tik atvažiavo jie pas mane į namus-  tuoj iš pedantiškos tvarkos liko tik debesėlis... Namų grindis nuklojo trupiniai ir žaislai...

Didysis jau buvo pasipuošęs nemažu, jau spėjusiu pageltonuot, guzu iki fotosesijos. Nė neabejoju, kad vakar tie vaikai bent po kelis dar papildomai "įsistatė".
Su tų berniukų mama vos spėjom žiūrėti kur kuris yra: jei mažasis (dar tik ropoja) jau kariasi ant radijatoriaus ir tuoj nukris, tai didysis lygiai tuo pat metu jau siūbuoja mano plazminį televizorių.. Puolam prie vieno, kitas tada jau kabina žemes iš gėlių vazono... Gelbėjam gėlę, žiūrėk, gelbėt reikia brolį, nes kitas brolis tuoj kals su kalade kakton... :) Ir va taip dar reikėjo man susiorientuot ir fotografuot... Patikėkit, šitą fotosesiją atsiminsiu visam gyvenimui: jei sugebėjau nufotografuot juos, vadinasi sugebu daugiau nei iki šiol pati maniau gebanti...
Šiaip, fotosesija buvo labai smagi, berniukai nors ir judrūs, bet taip gražiai su ta mama atrodė.. Stebėjau juos tris ir toks jaukus jausmas užplūdo.. Sukas tie vaikai apie mamą, mama juos kaip viščiukus tik daboja, tai vieną už kojos krentantį pagauna, tai kitam iš burnos kokį daiktą ištraukia... Buvo labai miela juos matyti..
Aš vis slapta džiaugiausi, kad ir aš, IR AŠ turiu du berniukus, kad ir aš taip pat gražiai ir išdidžiai su jais atrodau, kad ir apie mane jie taip pat meiliai sukasi... :) Na, bet dabar ne apie juos...
Taigi.. Apart to, kad su drauge pasidarėm kavos, bet jos paragaut nebuvo absoliučiai jokių galimybių, antraip turbūt šiuo metu būčiau likus benamė :), taip pat neminėsiu, jog buvau iškepusi skanių sausainėlių draugės atvažiavimo proga, bet pamiršau juos net iš spintelės ištraukt, nes baisiai jaudinausi, bet UŽTAT jos skanių keksiukų visgi paragavau.... tiesa, tik tada, kai svečiai išvažiavo. :))
Tobulą tokių modelių kadrą padaryt sugebėtų nebent profesionalai, bet įdedu kelias foto ir jūsų teismui...

Taigi, daugiau namie nebedarysiu JOKIŲ fotosesijų. Na, nebent fotografuot tektų visiškai mažiukus, nevaikštančius kūdikėlius :) Ačiū, pasimokiau :)))

Ir dar: labai gerbiu žmones, kurie gerbia kitų darbą- šiai fotosesijai berniukų mama pasiruošė super kruopščiai... Atsivežė du didžiausius maišus visokių vaikų daiktų, idant galėtume padaryti įdomesnių nuotraukų.. Paminėtina, kad šios šeimos namai yra nei toli nei arti, bet Švedijoj... Tad, likau labai pamaloninta, kad mano pastangos buvo įvertintos :).