Vieta, kur baigiasi keliai..

Turiu aš vyrą.. kuris turi hobį- myli purvą, balas, džipus ir vietas, kur baigiasi visi keliai ir prasideda nuotykiai... Savaitgaly, vienam nuostabiai jaukiam miestuke- Salake, vyko bekelės renginys, kur susirinko visi, mylintys gamtą, visureigius ir nepravažiuojamas vietas.. Kur technika susirungia su motule gamta. Švelniai ir su pagarba, bet pasigalinėja kas stipresnis...
Kai susipažinau su savo vyru, nieko apie šį sportą neišmaniau.. Galvojau, kad tai barbarizmas, sportas,  niokojantis mano taip mylimus miškus ir pievas.. Kad vyrai, kurie užsiima tokiu sportu, yra pramirkę aluj garažiniai smirdžiai. Dabar mano nuomonė visiškai kitokia..  Žemai lenkiu galvą prieš tokių renginių organizatorius, kurie ypač kruopščiai viskuo pasirūpina, kurie nepasivargina priminti, kad visureigių sportas, tai vientisas gamtos ir automobilių darinys, kur vieni gerbia kitus, svarbu, kad visi ir renginio dalyviai ir žiūrovai nepamirštų, jog saugoti miškus, nešiukšlinti yra labai svarbu, kur trasos, kuriomis galima važiuoti atitvertos, kur važiuojama tik tose vietose, kurias nurodo miškininkai, žemių savininkai, kur viskas yra suderinta.. Man labai svarbu buvo pamatyti, kad gamta čia gerbiama, o ne niokojama. Savo vaikus mokau mylėti ir saugoti aplinką, kurioje gyvenam, todėl džiaugiuosi, kai jie mato teisingus pavyzdžius..O visureigių vairuotojai.. Nustebau, kai sužinojau, jog tie murziai, besiduodantys po pelkes, juodomis panagėmis ir smirdintys dyzeliu, ne vienas iš jų savaitės dienomis vaikšto į ofisą su kostiumu, yra tvarkingas ir švarus, turi vaikų ir gražuolę žmoną..
Vyras ilgą laiką ruošė savo džipą šiai išvykai. Tiesa, ten yra atskiros klasės-  sporto, kur rungiasi dideli visureigiai ir turizmo, visiems, kas nori pamaklinėti per balas, pamatyti vaizdingas vietas, ir dideliems ir mažiems su "perdarytais džipais" ir visišku standartu.  Mano brangusis mieliau dalyvautų sporte, bet kadangi turi žmoną su gražiais botais ir du dėl džipų pamišusius sūnus, teko nusileisti visos šeimos interesams ir keliauti turizmo klasėje :)
Kėlėmės anksčiausiai ryte, vaikai užtinusiomis nuo nemiego akimis, bet baisiai susižavėję jau paryčiais sėdėjo džipe ir klegėjo kaip bus smagu. Kai atvažiavom ir užsiregistravom, nuo cypavimo iš džiaugsmo kilnojosi mūsų džipo stogas, o kai riedėjom stačiais keliais, klimpom purvynuose, tai patikėkit, maniau kad vaikai pridės iš laimės į kelnes ir turėsim rimtų bėdų ;)
Žodžiu, kaip toj pasakoj: "kur pažvelgsi, visur tešla..." Klimpom, lipom, keberojomės, ir gervę naudojom (čia toks aparatas, kurio pagalba išsitraukiama iš purvo) ir kolega su džipu mus traukė ir mes traukėm kolegas... Įspūdžių daug.. Emocijų, vaizdų gražių, o jau vyrukų... Juokavau mintyse, kad čia galėtų atvažiuoti daug vienišų merginų, nes vaizdai, tikrai kaitina kraują..
Vyrai, kaip dideli vaikai- purvini, šlapi, nesiskutę, tokie vyriški, stiprūs, su tokiom didelėm mašinom, pyksta, traukia tas mašinas iš balų, rėkia vienas kitam, džiaugiasi ir ploja, kai išlipa iš kemsyno, mirkteli kokiai žiūrovei šalia balos... Et, gražu. Nuoširdu taip..
Pasikroviau daug gerų jausmų. Smagūs žmonės tie visureigių mylėtojai, mylintys gamtą, skubantys vieni kitiems pagalbon ir neklausiantys nei tavo pareigų, nei kiek pinigų turi sąskaitoj.. Vyras per tą sportą sutiko daug bendraminčių, kurie tokie paslaugūs ir atlapaširdžiai.. Ne visada seni draugai tokiais būna.. Ir šiaip, patinka man labai, kad vyras turi tokį hobį, kad berniukus moko turėti kantrybės remontuojant mašiną, gerbti gamtą kelionėse, būti ištvermingam, kai užklimpsti purve, padėti draugui, kai užklimpsta jis..
Ten, kur rungiasi jau labai dideli džipai, mes ėjome tik pavėpsoti ir tikrai, daaaug ten tešlos, purvo... Aš gi pati pasipuošiau lakuotais botais, puoštais kaspinėliu.. tai nenupasakosiu, kas iš mano botų liko po kelionės. Kažkoks pasityčiojimas..Net nufotografavau, tiesa, jau apvalytus į žolę.. Bet kai išėjom iš trasos, tai mano kiekvienas botas buvo virtęs į guzą tešlos, nebepanašios į jokį batą.. Vaikai irgi namo parsivežė sočiai žemių- ir ausyse, ir kišenėse.. Apie drabužius jau nekalbu, bet kaip ten sakoma, yra švarūs ir yra laimingi vaikai :) Alkani, užkrimtę per visą dieną tik po raugintą agurką, mat daugiau laiko, skirti maistui jie neturėjo, bet su daug įspūdžių, turės ką darželyje kolegoms papasakoti..
Tad va, tokia mūsų išvyka. Jei turėsit laiko ir norėsite pasigrožėti gamta, mažo miestelio gyvenimu, atvažiuokite į Salaką, labai smagu ten. Apylinkės nuostabiausios, pilna lankytinų vietų, tikrai yra ką pažiūrėti.. O jei sugalvosite, kad trūksta gyvenime gerų emocijų ir įspūdžių, apsilankykite bekelės renginiuose, tikrai verta. Žmonės ten geri visi, tokie teisingai mąstantys ir atlapi kitiems žmonėms.

Fotofilmuką kaip visa tai atrodo moters akimis, rasite štai čia