Avyčių kirpimo metas..

 

Ak, koks fantastiškas laikas, kaip gera, kad pagaliau atėjo pavasaris, šiluma ir saulė...
Buvau pakviesta sudalyvauti avikirpyje- pavasariniame Škudžių avyčių kirpimo procese... Viskas vyko ypatingai gražioje vietoje, Utenos rajone, kur gyvena šių avyčių asociacijos Lietuvoje įkūrėjai Inga ir Kęstas.. Inga, užsiima veltinio menu.. Jau daug metų velia nuostabaus grožio gaminius, dabar jau ir veda vėlimo kursus norintiems išmokti ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje...
Metę pilką miesto gyvenimą, vieną dieną jie išsikėlė į spalvotą mišką.. Kęstui miškas- ne naujiena, jis miškininkas.. O Ingai taip pat- puiki galimybė pradėti veisti avytes, įgyti naujos patirties, plėtoti savo veiklą ir verslą.. Jie- vieni iš nedaugelio Lietuvoje, auginanys gana seną Škudžių avių veislę..
Pradėję veiklą vos prieš porą metų, šiandien jau gali pasigirti nemažu avyčių būreliu..
Pačios avytės mažutės, draugingos, ilgaamžės.. Vilna būna balta, juoda ir ruda. Tai avys- puikiai mokančios išgyventi vienos, be žmogaus, savimi pasirūpinti, susirast ėdesio..
Škudės-viena iš dvylikos gyvulių veislių, kuri yra visiškai lietuviška. Po antro pasaulinio karo buvo visai išnykę, mat vokiečiai išsivežė sau, o rusai- išnaikino.. Dabar pamažu avių mylėtojai jas susigrąžina atgal į gimtuosius kraštus..

Į avių kirpimą iš gretimo kaimo atvažiavo močiutė Uršulė. Avytes ji kerpa nuo pat jaunų dienų.. Netgi pasigyrė, kad senais laikais, vos per šešias minutes nukirpdavo avį...
Kai iš tvartelio Kęstas atvedė aviną, net keli vyrai jį laikė, o močiutė čikšt čikšt- darbavosi specialiomis žirklėmis... Kruopščiai, lopelis po lopelio, gražiai gulė vilna... Avinas gal nebuvo labai patenkintas, tačiau gana ramiai išgulėjo kirpimo laiką.. Vilną nukirpus, ji karšiama, plaunama, o tada jau- fantazijos reikalas ką su ja veikti- velti, verpti siūlus...
Nežinau kiek jėgos turi ta močiutė, bet man nesuvokiama, kaip ta maža raukšlėta rankele ji sugeba taip gniaužyti tas sunkias senobines žirkles... Vien jas suspausti kiek jėgos reik, o čia dar kirpti, avį, ir dar ne vieną!!! Tikrai įspūdinga... O dargi, kai paklausiau, ar kerpama tik dešine, ar keičiamos rankos- močiutė mane sugėdino, sako: "vaikeli, kuria ranka žegnojiesi, ta ranka ir avytę kerpi...".. oi, buvo gėda man.. Bet iš kur aš, miesto vaikas, galiu išmanyti avių kirpimo paslaptis...

Vėliau, kai buvo visos avytės nukirptos, močiutė Uršulė parodė kas toliau su vilna vyksta- pasistatė senovinį ratelį ir ėmė palengvėle verpti.. Ima siūlą, priliečia prie debesėlio vilnos ir ta vilna sukasi į naują, tolygų, vientisą siūlą... Et, paprasta.. Net šypsojomės iš to paprastumo.. Gražiai ratelis sukasi, mina močiutėlė koja, verpia, dar ir dainą užtraukė...

Nelinksminsiu Jūsų rašydama, kaip sekėsi tiems, kurie taip pat nusprendė pabandyti verpti.. Iki ašarų juokėmės, nes aneikaip- siūlas nutrūksta, guzas kažkoks susisuka, o benarpliojant ir mint ratelį pasimiršta... Stoja darbas, nieko nesigauna :)
Buvo neapsakomai įdomi patirtis pamatyti visą šį procesą. Pati žaviuosi veltinio darbais, mielai norėčiau ir pati pramokti velt.. Myliu gamtą ir kaimą, myliu gyvūnus ir žmones. Taip gera, žinokit buvo ten.. Einu pieva, paukščiukai čiulba, linguoja vaiskiai žalios spalvos lapais beržai, miškas ošia, o saulė ridinėjasi dangum... Netoliese sugirgžda šulinio svirtis, kažkur girdžiu moteriškės šaukia ragauti kaimiškos sriubos, virtos ant laužo, didžiuuuliame apdegusiame katile..
Gaila buvo grįžti į miestą.. Žinoma, gyvenimas kaime taip pat turi visokių pusių, bet pasisvečiuoti taip gera..Visai nesinorėjo važiuoti namo.. Bet.. pažadėjau grįžti ir gavau pažadą, kad vėl pakvies, priims..