Pagaliau. Nauja!

Atrodo visa amžinybė praėjo nuo kokio nors mano įrašo čia. Pagaliau esminiai darbai baigti, galutinius štrichus susidėliosiu eigoje. Tikiuosi, pavyks pasiekti, kad visiems apsilankiusiems būtų gera ne tik apsilankyti, bet ir sugrįžti čia.
Tiek visko per tą laiką įvyko, kad nors persiplėšk.. Galų gale susirgo mano visi šeimos vyrai ir namie, kaip kokiam dolby digital surround'e girdisi tai iš vieno kambario verksmas, tai iš kito kosulys, o iš trečio, prašymas išpūst nosį.. Tokia neviltis suėmė, kad atrodo, tai niekada nesibaigs, ir šviesios dienos nebeateis..

Na, jei nebūtų sunkesnių dienų, matyt, nemokėtume įvertinti to meto, kai viskas klojasi kaip sviestu patepta.. Jei netektų paragauti nemigo naktų, turbūt pamirštume pasidžiaugti saldžiai išsimiegoję.. Visi šie maži džiaugsmai taptų pilka kasdienybe..

Vienu metu buvau bepradedanti savęs gailėtis, kad va, susirgo vaikai, šuniui ant uodegos nuėjo visi šeimos laisvalaikio planai, mano suplanuotas vojažas į grožio saloną, mano masažai, kuriuos teko atidėti iki kol vaikai pasveiks... Sėdėjau vieną vakarą ir taip viskas beviltiška pasirodė..
Tačiau, visa laimė, kad kažkada, net nepamenu kur, aš išgirdau vieną labai mane paveikusią frazę: "aš gailėjau savęs, kad negaliu nusipirkti sau naujų batų.. tol, kol nesutikau žmogaus, kuris neturi kojų"...
Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu šiuos žodžius, kokie jie prasmingi man yra.. Todėl save pagailėt sau leidžiu labai trumpai, o tada, aukštyn nosį ir vėl džiaugiuosi tuo ką turiu, vėl jaučiuosi laiminga, vėl esu reikalinga, graži, kūrybinga, turinti tiek daug... Galų gale, net pačios beviltiškiausios situacijos juk vistiek praeina, kažkaip išsirutulioja, išsisprendžia.. Vėl ateina nauja pakilimo banga, vėl tampa šviesu, skaidru akyse ir ramu širdy.

Būkite pasveikinti atnaujintame mano Blog'e.  Tikiuosi, ateina nauja, šviežia ir teigiama banga kažko labai gero ir gražaus...