Geras dėdė. Blogas dėdė.

Šeštadienį su Domu palikome vyrą su mažuoju namie ir nusprendėme dieną praleisti mudu abudu. Lygiai vidudieniui turėjome draugės parūpintus du bilietus į spektaklį "Trys paršiukai"...
Apsirėdėm abu, pasiėmėm į kelionę "baronkėlių" ir išvažiavom.
Kol radom mašiną kur pastatyti, teko apsukt bent kelis ratus apie senamiestį.. Galų gale, toliausiam užkampy įspraudžiau savo sidabrinę gražuolę ir nukūrėm abu su Domu į teatrą..
Spektaklis bambinui labai patiko,- sėdėjo išsižiojęs ir žiūrėjo kas vyksta scenoje.. Po visko, atsisveikinau su draugėmis ir pasukom mašinos link.. Dar į kelias sendaikčių krautuvėles užsukom seilės pavarvint į gražius daiktus... Galų gale, sušalę ir pamėlusiom rankom (palikom per skubėjimą abu su Domu pirštines), svajodami apie karštos arbatos puodelį su sausainėliais, atsiradom prie savo bolido.. Sėdam mašinon, klegam, kaip tuoj bus šilta ir jauku, Domas jau man reiškia pageidavimus dėl muzikos... Tik pasuku raktelį.. ir.. NIEKO :) Neveikia. Niekas nesidaro. Anei brum.
Žiūriu gi,- buvau palikusi lempas įjungtas,- nusėdo akumuliatorius.. Po galais. O šalta neišpasakytai. Skambinu vyrui, bet ką jis.. Sėdi su mažiuku namie, negi prašysiu jo tempt vaiką ir važiuot mano mašinos užvedinėt.. Nors vyras pasisiūlo, sakau, pala, pabandysiu, gal pavyks rasti pagalbos čia, vietoj.. Aš gi nepataisoma- vis tikiu gerumu.
Keberojuosi lauk iš ledinės mašinos į ledinę gatvę. Domui įspraudžiu suledėjusią baronką į pamėlusius pirštukus ir liepiu ją valgyt: kai suvalgysi, pamatysi, mums jau bus kažkas padėjęs mašiną užsivest ir klausysim sau muzikos šiltoj mašinėlėj dardėdami duobėtom senamiesčio gatvelėm..
Gatvėj jaučiuosi kaip kosmonautė- stoviu kažkokiam akligatvy ir tranzuoju :)))))))))) Mašinos ten beveik nevažiuoja, bet.. O KĄ DARYT?
Žiū, atvažiuoja sena mazda. Stabdau. Stoja. Ten- jaunas vyrukas. Išsakau savo bėdą, jis atsiprašo, mat neturi reikalingų laidų, tad, nuvažiuoja savais keliais.. Kągi, manau, nors sustojo žmogus, norėjo padėt.. Juk geri norai taip pat labai svarbu. Net šilčiau pasidarė.. Esu tikra, kita mašina irgi sustos ir gal turės laidus, tad nėr taip beviltiška viskas,- Domas dar graužia baronkėlę, laiko dar turiu :)
Ir ką, įsuka į gatvelę gražus juodas mersedesas. Ten sėdi "pavalgęs" (supraskit, apkūnokas) dėdė, šalia jo- teta. Gale, auto kėdutėj apie penkių metų vaikas...Ištiesiu sušalusią ranką ir bandau nutaisyti tokį žvilgsnį, kad man tereikia mažos pagalbos, krislelio jų laiko padėt užvest mano mašiną.. Deja. Mersedesas taip ir pravažiuoja pro šalį... Spėjau tik pamatyti tuščius tų žmonių žvilgsnius. Moteriškė kažkur stebeilijo į tolį.. Vyriškis- pro žvilgantį mašinos langą  akis susmeigęs į kelią .. Padvelkė šalčiu. Ne tik dėl lauke esančio minuso, kiek  dėl to žmonių vaizdo.. Sunku net įsivaizduoti situaciją, kad jei mes su šeima taip važiuotume ir mus stabdytų kažkas, kad imtume ir nesustotume.. Net nenoriu pagalvoti, ką reikėtų atsakyti vaikams dėl tokio savo elgesio, nes jie būtinai paklaustų kodėl mus stabdė ir kodėl nesustojome.. Dėl šio "incidento" gatvėje, manau, blogai jaučiausi ne aš, nes teko toliau ieškot gelbėtojų, bet tie žmonės, kurie nesustojo į pagalbos prašymą..
Laukiu toliau. Ir neilgai trukus, atvažiuoja apynaujė mašinėlė, už vairo jaunas vaikinas, šalia jo mergina..Sustoja jau besišypsodami. Pasiteirauja: "tai akumuliatorius?" :) Nusišypsau ir klausiu ar turi reikiamus laidus. Man atsako taip pat šypsena ir galvos linktelėjimu.
Dar po kelių akimirkų mes su Domu ištiesų dardame skylėtomis Vilniaus gatvėmis.
Vaikas būtinai norėjo sužinoti kaip man sekėsi ieškoti pagalbos.. Kai papasakojau apie Mersedeso šeimą, jis įvardino "blogas dėdė". Va taip. Trumpai ir aiškiai vaikas padarė savo išvadas. "Mamyte, taigi reikia padėti?"... Gal bent krisleliu teisingai auklėjame savo atžalas, jei jiems kyla tokie klausimai..
Man, apart to, kad teko gerokai sušalt, visai patiko šis nutikimas.. Visų pirma, vyras norėjo važiuoti pats, po to- siūlė paieškoti kas galėtų iš artimųjų atvažiuot ir mane "užvest". O aš, tikrai tikėjau, kad būtinai atsiras žmogus, galintis padėt čia pat, gatvėje ir visai svetimas. Juk tiek nedaug tos pagalbos tereikėjo.. Ištiesų, kaip skirtingai žmonės elgtųsi tokioje situacijoje- vieni skambintų artimiesiems, kiti, kokioms nors tarnyboms, treti gal kviestų taksi, ketvirti- eitų į gatvę ir rastų pagalbą ten.. Problemos sprendimo pasirinkimas parodo kokie esame mes. Tikime žmonėmis, ar ne? Esame atviri pagalbai iš kitų? Ar linkę padėti?
Koks geras jausmas, kai žinau, kad buvau teisi, jog tikrai atsiras kas mums pagelbės tą mašiną užkurt.
Ir, va, visą vakarą man iš galvos neišėjo to mersedeso šeima.. Su ta jauna pora, kuri mane išgelbėjo, viskas gerai.. Apie juos nėra ko daug galvot. Bet va tie žmonės kurie pravažiavo pro ištiestą pagalbos ranką..Matyt ta šeima nėra laiminga, jei šitaip elgiasi... Kaži, ką jie atsakė vaikui į klausimą, kodėl tėvai nepadėjo gatvėje stovinčiai tetai?... Aš kartais per daug galvoju gal.. bet man tai patinka :)
Ir dar.. Jei kada nuobodžiausite vairuodami mašiną, stabtelėję sankryžoje apsidairykite ir pastebėkite kas sėdi už šalia stovinčių automobilių vairo.. Kaip tie žmonės atrodo, ar jie važiuoja vieni ar keliese? Kalba ar nieko nematančiomis akimis žvelgia per aptaškytą stiklą? Gal vairuotoja dažosi lūpas? O vyriškis tvarko verslo reikalus kalbėdamas telefonu? :)

Geros savaitės pradžios..