Jos murkia, bet išskleistais nagais...

Fotografavau mergytę. Bet šį kartą ne apie ją.. Nes mane labai sudomino jausmas, kurį skleidžia mamos, turėdamos kūdikius.
Ar esate tai pastebėję? Arba kaip spindi maitinanti mama?
Toks švelnumas, tarsi rūkas nutupia ant jos ir vaikelio.. Mama palaimingai stebi kūdikį.. Atsipalaidavusi mėgaujasi ramybe, artumu. Iš kūno kalbos, gali išskaityti pasididžiavimą savim ir savo mažuoju kūriniu. Rankos- švelniai, bet stipriai apglėbusios laiko stebuklą. Visa savim, tokia mama atrodo švelni, atsipalaidavusi, murkianti iš malonumo lyg katė..
Bet.
Akys.
Jos yra absoliučiai budrios. Bet kokioj aplinkoj, bet kuriuo metu. Neduokdie užkliudysite ar drįsite sudrumsti šią palaimingą būseną. Jums negyvent, jei bent slapčiausios minties trupinėliu bandysite pasikėsinti į tą mažą gniutulėlį, visiškai atsipūtusį, žindantį mamos rankose. Jus puls. Kaip dušimtaipenkiasdešimtmilijonų kareivių, kaip lūšis nuo medžio, kaip gulbė- uždaužys sparnais. Tai yra absoliuti jėga. Ir tik Jūsų akių apgaulė yra, kad mamos su kūdikiais yra pažeidžiamos ar silpnos... Pabandykite užkliudyti kūdikį ir suprasite, kaip stipriai klydot..
Jaučiu pagarbią baimę mamoms, maitinančioms, globojančioms, saugančioms savo vaikus. Tame slypi tokia didžiulė energija..