Guzas+trupiniai=LINKSMYBĖS

Oho dienelė buvo...
Kai mano draugė pasakė, kad norėtų, jog pafotografuočiau jos du berniukus, mano ramybė iš namų išsikraustė.
Trumpai- kai mano Domukas pradėjo skaičiuoti pirmuosius dantukus ir gugavimus, tos draugės sūnus jau skaičiavo guzus ir kaulų lūžius :) Jei mes susitinkam ir aš galiu sėdėti ramiai ir gert kavą, nes vaikas kažkur šalia žaidžia ramiai, tai jos nenuorama jau žiūrėk lenda į spintą, krausto rankinukus, lipa ant stalų, kėdžių ar dar bet ko...
Matydama tą savo draugę ir jos super aktyvius vaikus, pastoviai stebėjausi- ir kaip ji su jais susitvarko.. Tyliai pasidžiaugdavau, kad mano vaikai ramesni (bent kolkas) ir laikosi tvarkos bei pasiduoda auklėjimui...

Kai sužinojau, kad teks fotografuoti šiuos du gyvsidabrius, supratau- čia, man, kaip mėgstančiai fotografiją- tikrų tikriausias iššūkis. Prisipažįstu- labai jaudinausi, nė neįsivaizdavau, kaip man reikės vienu metu nufotografuot tris asmenis, kai du iš jų yra šie itin judrūs berniukai ir dar jų mama.. Ką jau kalbėti, kad nuotraukoje visi būtų atsimerkę ir tilptų į kadrą... Žodžiu, baisu :)
Tik atvažiavo jie pas mane į namus-  tuoj iš pedantiškos tvarkos liko tik debesėlis... Namų grindis nuklojo trupiniai ir žaislai...

Didysis jau buvo pasipuošęs nemažu, jau spėjusiu pageltonuot, guzu iki fotosesijos. Nė neabejoju, kad vakar tie vaikai bent po kelis dar papildomai "įsistatė".
Su tų berniukų mama vos spėjom žiūrėti kur kuris yra: jei mažasis (dar tik ropoja) jau kariasi ant radijatoriaus ir tuoj nukris, tai didysis lygiai tuo pat metu jau siūbuoja mano plazminį televizorių.. Puolam prie vieno, kitas tada jau kabina žemes iš gėlių vazono... Gelbėjam gėlę, žiūrėk, gelbėt reikia brolį, nes kitas brolis tuoj kals su kalade kakton... :) Ir va taip dar reikėjo man susiorientuot ir fotografuot... Patikėkit, šitą fotosesiją atsiminsiu visam gyvenimui: jei sugebėjau nufotografuot juos, vadinasi sugebu daugiau nei iki šiol pati maniau gebanti...
Šiaip, fotosesija buvo labai smagi, berniukai nors ir judrūs, bet taip gražiai su ta mama atrodė.. Stebėjau juos tris ir toks jaukus jausmas užplūdo.. Sukas tie vaikai apie mamą, mama juos kaip viščiukus tik daboja, tai vieną už kojos krentantį pagauna, tai kitam iš burnos kokį daiktą ištraukia... Buvo labai miela juos matyti..
Aš vis slapta džiaugiausi, kad ir aš, IR AŠ turiu du berniukus, kad ir aš taip pat gražiai ir išdidžiai su jais atrodau, kad ir apie mane jie taip pat meiliai sukasi... :) Na, bet dabar ne apie juos...
Taigi.. Apart to, kad su drauge pasidarėm kavos, bet jos paragaut nebuvo absoliučiai jokių galimybių, antraip turbūt šiuo metu būčiau likus benamė :), taip pat neminėsiu, jog buvau iškepusi skanių sausainėlių draugės atvažiavimo proga, bet pamiršau juos net iš spintelės ištraukt, nes baisiai jaudinausi, bet UŽTAT jos skanių keksiukų visgi paragavau.... tiesa, tik tada, kai svečiai išvažiavo. :))
Tobulą tokių modelių kadrą padaryt sugebėtų nebent profesionalai, bet įdedu kelias foto ir jūsų teismui...

Taigi, daugiau namie nebedarysiu JOKIŲ fotosesijų. Na, nebent fotografuot tektų visiškai mažiukus, nevaikštančius kūdikėlius :) Ačiū, pasimokiau :)))

Ir dar: labai gerbiu žmones, kurie gerbia kitų darbą- šiai fotosesijai berniukų mama pasiruošė super kruopščiai... Atsivežė du didžiausius maišus visokių vaikų daiktų, idant galėtume padaryti įdomesnių nuotraukų.. Paminėtina, kad šios šeimos namai yra nei toli nei arti, bet Švedijoj... Tad, likau labai pamaloninta, kad mano pastangos buvo įvertintos :).

Niekas nevyksta be reikalo.

Norisi šypsotis. Ar Jūs pastebite, kaip viskas gyvenime yra susiję? Ir- kad niekas nevyksta be reikalo. Viskas, absoliučiai viskas yra svarbu. Netgi tokia smulkmena, kaip nukritę raktai, kai skubate, kaip sujaukti dėl oro planai, kaip vaiko šypsena, kai buvote piktas..

Ėjom pasivaikščioti į kiemą. Lėtai stūmiau sau vežimą po mūsų rajoną. Privažiuojam pėsčiųjų perėją ir sankryžą. Važiuoja dvi mašinos. Aš- apsidairau ir stabteliu, nes nesu tikra ar mane praleis eit per tą perėją. Viena mašina ima ir 'prašoka' man prieš nosį. Negražu, bet tai kas žino, gal žmogus skuba.. O juk mama su vežimu gali ir palaukt, ji juk atostogauja ir turi marias laiko :)
Pereinu gatvę. Girdžiu BUM. Pažyra stiklai. Pasirodo, tai mašinėlei, taip skubėjusiai ir nepraleidusiai manęs, kažkokia kita mašinėlė lengvai bakstelėjo į užpakalį. Planai sujaukti abiejų mašinėlių savininkams. Jei kažkas kažkur skubėjo, tai dabar šitai nebėr labai svarbu. Nuotaika sugadinta, o ir matyt visa likusi diena.
Mane praleidusi per perėją antra mašina (pamenat, jos stovėjo dvi), lėtai pravažiuoja per sankryžą ir tolsta miesto link.
Koks keistas atsitiktinumas, bet koks svarbus. Jei tik ta pirmoji būtų stabtelėjusi, tik akimirkai, jai tikriausiai dabar nereikėtų stovėt sankryžoj ir laukti kelių policijos. Matyt, kažkas mane su vežimu pasiuntė prie tos perėjos būtent tam, kad lemtingai akimirkai sustabdyčiau eismą... Kas žino..
Va taip ir susideda mūsų mažytis gyvenimas. Iš štai tokių menkų atsitiktinumų.

Prieš porą metų darėm vyresniojo sūnaus fotosesiją. Kai gavom nuotraukas ir aš pamačiau skirtumą, palyginus su savo darytomis,- nusipirkau truputį geresnį fotoaparatą nei eilinė muilinė. Pamažu susidomėjau fotografija pati. Dabar jau "užsuku" kažkokį puslapį Facebook'e ir net drįstu viešai Jums parodyti  kai kurias savo nuotraukas jame. Be visa ko- pradedu svaičioti gal apie kokią foto veiklos pradžią! TIK pradžią kolkas, bet mintys jau yra :)
Aš fotografuoti? Visa tai Jums sako ta panelytė, kuri vos prieš du metus kaukšėdavo kulniukais po ofisus, verslo centrus, derybas, susitikimus, apsirengusi dalykinius drabužėlius, su 'laptopu' po pažasčia :)
Man baisu pažadėti, kad rašysiu ir nesustosiu. Arba, kad vieną dieną būtent Jums padarysiu tą tobulą kadrą.
Bet aš pasistengsiu.
Todėl nesinervinkite, jei šiandien užstrigo liftas ir Jums tenka keberotis iš paskutinio aukšto su dviem vaikais ant rankų.. Kas žino, gal tos sugaištos kelios akimirkos nulėmė kažką, dėl ko Jūs ar Jūsų vaikai šiandien galite tęsti savo kelionę...  Visas mūsų gyvenimas yra kaip smilga su ant jos suvertomis uogomis- žmonėmis, įvykiais, aplinkybėmis, viskas susiję, kažkaip susipynę, bet viskas su reikalu, su misija sava.
Ačiū, kad esate.

Kas dalina vaikus?

Vakar mano didysis iš darželio parnešė dovanų broliukui (žinoma, tikėjausi kad man), bet jis griežtai pasakė: "Cia boliukui"- rudeninį medį. Su spalvotais plastelino lapais, šakelėmis.. Toks gražus. Davė mažąjam pačiupinėt, aišku tas vos neišvertė medelio iš koto, tad aš padėjau saugiai į lentyną... Domas nušuoliavo kambariais- mamyte, einam žaist, mamyte, duok sūrelį, paskaityk pasaką ir- kur mano mašinytės?...........
Ir kažkaip graudu pasidarė. Visą dieną aš buvau paskendusi toj čigoniukėj, nu niekaip negalėjau persiorientuoti ir išmest jos iš minčių.. Ir čia- grįžta mano gyvsidabris namo.. Šiltas, baltas, švariai murzinas, kvepiantis cinamonu (matyt daržely valgė košę su juo)...Visiškas kontrastas tai niūriai nuotraukai mano bloge...

Vakare išmaudėm mažiuką, suruošiau jau guldyt į lovelę, maitinu ir žiūriu į jį- kokiam palaimingam transe jis... Žinda sau saugiai ir šiltai ant mamos rankų, apklostytas švariais kvepiančiais patalėliais.. Jei tik išsigąs naktį, tuoj bus priimtas ir į tėvų guolį, pamaitintas, pačiūčiuotas..
Žiūriu į vaiką ir mąstau toliau- kodėl Tu? Kodėl būtent TU man gimei? Pagal ką tie vaikai yra mums dalinami? Kas nusprendė, kad mano Nojus ateis į mano šiltus namus ir kodėl kiti vaikai, tokie pat minkštučiai ir mieli- keliauja pas jų nelaukiančius tėvus? Kaži kaip ten tas kažkas skirsto vaikams tėvus? Juk realiai, vaikai nekalti, kad gimė prastoj šeimoj, gimė nelaukiami.. O juk visi mažyliai vienodai nori mamos, nori šilumos, nori žaisti, nori akvarelinių dažų ir daaaug dovanų po Kalėdine egle. Kodėl mano vaikas tą gaus, o kiti ne? Kažkoks marazmas, bet juk šitaip yra. Va, gimei tu kokiam šiukšlyne, pas tavęs nelaukiančius tėvus ir esi pasmerktas gyventi skurde, itin nesaugioj aplinkoj, be reikiamų elementarių sąlygų... Be teisės į ateitį.

Neketinu čia pradėt analizuoti socialinių problemų, bet man įdomu kaip vaikai pasirenka savo tėvus ar kaip jie yra tiems tėvams padalinami...
Įsivaizduokit, Jūs esate vaikas, pakibęs virš žemės dideliame lopšy, gandro snape. Tai, kur jūs nukrisite, į kokią šeimą, praktiškai nulems Jūsų sėkmingą arba ne kelionę šioje žemėje. Ir Jūs to beveik negalite įtakoti.

Tuo pat metu pagalvojau apie save- kas žino, kur būčiau aš šiandien, jei iš gandro snapo būčiau išslydus kur kokiam sąvartyne ar tabore.. O dabar- man buvo suteiktos visos sąlygos arba bent jau beveik visos augti, užaugti ir rasti kelią į gyvenimą... Aš net gimiau sostinėje, kur yra vienas brangiausių pragyvenimų mūsų šalyje, tad man, studentei, nereikėjo ieškotis būsto, palikus mamos kotletus kažkur už šimtų kilometrų, maitintis keptom bulvėm su kefyru ir gyvent pas kokią smirdančią močiutę nuomojamam kambarėly...

Norėčiau susitikti su tuo 'asmeniu' kuris lemia, į kurią šeimą koks vaikas atkeliaus... Turiu jam klausimų.

P.S. Vis dar mąstau apie savo čigoniukę. Viena ką galiu pasakyti- Kalėdos pas tą mergytę ateis ir ji sulauks dovanų.

Taboras. Arba vieta, kur baigiasi pasakos.

Su keliomis bendramintėmis, mėgstančiomis fotografiją, sugalvojome žaidimą: kiekviena sugalvoja po pasaką, burtų keliu jos bus mums padalintos ir tada, per dvi savaites, turime savo nuotrauka ar keliomis nuotraukomis tą pasaką atspindėti.. Įdomu.
Nežinau, kas buvo manosios autorius, bet man atiteko pasaka "Kaip princesė svajojo tapti auksine plunksnele"... Viešpatie Dieve, gyvenime nesu tokios pasakos girdėjus, bet.. užduotis duota, reikia sukt makaulę, kaip ją igyvendint.
Pradžioj, žinoma kilo lengviausia idėja- nufotografuoti gražią mergytę, rūžava suknyte, laikančią kokią plunksną rankoj... Būtų tikrai į temą, beliktų tik kokybiškai nufotografuoti. Bet.. Nemėgstu aš to rūžavo saldaus kičo, nemėgstu aš princesių, karūnų ir visokių "kvarbatkų", tad atmečiau tą idėją su princesiškomis pricesėmis. Fe. Neįdomu. Saldu.
Porą dienų galvoje buvo tuščia, jokios minties.. Kol galų gale pradėjo kristalizuotis: maža, juoda, suskretusi čigoniukė, graži, bet skurdi, mėgstanti kaip ir visos baltos, kvepiančios mergaitės, pasakas, priceses, rūžavas suknytes ir karūnas.. O kodėl princesė negali būti ji? Manau, modelis tinka. Ar šita čigoniukė mėgsta pasakas, svajoja apie princeses, pūstas suknytes?- Tikrai taip. - Tai irgi tinka mano užduočiai. Čigonai mėgsta auksą, - va atsakymas, kodėl mano plunksnelė, nors ir balta šiuo metu, bet, mergaitė juk svajoja tapti ir princese pūsta suknyte, ir kad ta paprasta balta plunksna taps vieną dieną auksine plunksnele. Viskas. Idėja yra. Liko sunkiausia dalis- ją gerai perteikti nutrauka.
Suku toliau galvą-kur, po velnių, gaut man dabar tą suskretusią mergaitę? Taboras iškart atmetamas kaip viena pavojingiausių miesto vietų.. Nuvažiuoju į Šnipiškes, išbraidau visas to kvartalo balas- nei mergaitės, nei suskretusios- nėr. Velniava. Dairausi važinėdama gatvėmis man tinkančio modelio.. nieko nerandu.
Ką gi.. Važiuosiu į taborą. Mačiau, kaip kitos žaidimo dalyvės savo modelius plikai prie jūros žiemą išrengia, neva Jūratė ar kokis Kąstytis ant kranto...Tad, dėl gero kadro, rizikuosiu.
Visi atkalbinėja kam pasakau. Brangusis iš vis apie tai nenori nė girdėt. Su fotoaparatu? Į taborą? FOTOGRAFUOT? Kur net žurnalistai savo laidas filmuoja tvirtai užsispaudę mašinos dureles, nes kamera tabore gali reikšt peilį šone, nelygu ant ko 'užsirausi'... Žodžiu.. Ant vienos svarstyklių lėkštelės esu aš su savo idėja, ant kitos- mano protas ir visi mano artimieji. Persvara akivaizdi, bet kam tai rūpi?
Sulaukiu kol vyras išvažiuoja iš namų,(jis man prigrąsino, kad atims fotoaparatą jei dar galvosiu tokias nesąmones), susirenku aparatūrą, paimu lėlę dovanų tai mergaitei, jei tokią rasčiau ir...važiuoju.
Jaučiu kaip ant greičio pedalo dreba koja. EEE, baisu. Kuo arčiau taboras, tuo labiau bijau, bet tuo tvirčiau žinau, kad privalau rast mergaitę ir padaryt tą kadrą.
Įvažiavus į "rajoną" drebu kaip epušės lapas, nežinau dėl ko- jaudulio, baimės, šalčio ar kokio velnio... Žiūriu, eina. Mama ir dukrytė. Būtent tai, ko man ir reikia. Eina dviese, čigonų ar narkomanų artimiausiam spinduly apie save- neįžvelgiu. Sustoju. Bet bijau atidaryt mašinos dureles ir lipt lauk..
Galiausiai įsidrasinu. Prieinu prie tos moters su mergyte ir pradedu kalbėt- neva aš, studentė, gavau užduotį nufotografuot skirtingas kultūras... Į mane žiūri kaip į ateivę... Susivokiu- gi kalbu lietuviškai :) Tada viską pakartoju rusiškai. Mergaitė slepiasi už mamos, bet.. kai pažadu rūžavą (!) lėlytę dovanų, ji sutinka būt nufotografuota... Mama, stovi šalia, įtariai stebi, rūko cigaretę ir dūmus leidžia per tarpą, kur turėtų būti priekinis dantis..
Nubėgu į mašiną, pasiimu aparatą.. Mašina užvesta, piniginė, rankinukas, viskas viduj- tik sėsk ir važiuok... Padarau kelis kadrus, padėkoju ir, kad skuodžiu lauk aš iš tos vietos - prakaisais išlėkiau, cypiančiais ratais....
Nuvažiavus gerą kelio galą, kai aplinka tapo saugi, sustojau autobusų stotelėj, pažiūrėti ką aš iš viso ten nufotografavau.. (nenustebčiau jei iš baimės būčiau pamiršus iš vis kaip fotikas įsijungia). Bet- aš nufotografavau..Turėjau mažą galimybę greitai padaryti tobulą kadrą su idealiai tinkančiu modeliu mano idėjai, bet... patirties, laiko, drąsos ar kažko stoka..ir.. aš- SUSIMOVIAU.

Duonos? Santuokos? Receptas?

Įdomu pamąstyti, kur slypi laimingos santuokos receptas.. Girdėjau nuomonę, jog laiminga santuoka trunka tol, kol du žmonės sugeba vienas kitą stebinti... Tad va... Galiu drąsiai pasakyti, kad mano vyras vis dar mane stebina :)

Pabudusi vakar ryte, virtuvėj ant stalo radau dvi kepimo formas, pripildytas kažkokios įtartinos mąsės ir dar apibarstytos kmynais.. :) Nieko nesakiau, neklausinėjau, leidau brangiojo kūrybai pasireikšt... Tačiau vakare, kai ta rūgstanti mąsė pradėjo kilt, lipt iš tų formų ir dribt ant stalo- sunerimau :) Vyras tai pas draugus talkon išvažiavęs, man instruktažo nepaliko ką su šituo jo eksperimentu daryt... Nu, galvoju, palauksiu, žiūrėsim kas bus toliau...

Grįžo brangusis apie vidurnaktį iš pasibuvimo su draugais, matyt dar ir gramą padaręs... Apie mąsę tylėjau kaip žuvis, galvoju: prisimins ar eis miegot? :) Ir ką sau manote? Vyras ne tik kad prisiminė, o sudėjo visa tą keistą marmalą į orkaitę kept.. Nagi, laukiam :)..... Kepa kepa, skrunda, darosi graži auksinė plutelė, o jau namai kvepia... Mmmm... Iškepė.

Vyras išdidžiai pareiškia: viskas, iškepė :) Atnešė paragaut su besilydančiu sviestuku karštos, naminės, dieviškai skanios duonelės... taip, apie pirmą nakties, mes smaguriavome susėdę dviese virtuvėj... :) Buvo nerealiai skanu. 

Jaučiat jėgą: Vyras. Vidurnaktį. Po vakarėlio pas draugus. Pats. Iškepė. Naminę duoną. Su užaugintu raugu. Ir ji buvo valgoma ir be proto skani. 

 

Matyt mano santuoka laiminga.... :)

O gyvenimo ratas sukasi toliau...

Ši diena buvo visiškai tokia pati kaip ir visos kitos mūsų dienos... Vis ta pati kasdienė rutina..
Pradėjome su mažuoju lankyti masažus. Jam labai patinka. Ne tiek masažai, kiek mankšta. Krykščia vaikas patenkintas, čiulba kaip paukščiukas.. Man net pavydu, kad jam taip vienodai švyturiuoja kas su juo užsiima, mama ar svetima teta... Jis vistiek laimingas, jam gera, kai kažkas su juo bendrauja, kai jį pašnekina.. Į šypseną, jis atsako savo juoku.. Toks mažiukas žmogutis, o taip jam reikia dėmesio, globos.. Taip reikia jam bendravimo.. Užtenka jį pakalbinti kai esu suirzusi ar liūdna, tuoj jis antakiukus suraukia ir žiūri man į akis savo tiriančiu žvilgsniu: "Kas netaip? Kas pasikeitė?"...
Po masažų mažasis pilietis visuomet pasijaučia nuveikęs didelį darbą, tad mielai nusnūsta valandėlei lauke, terasoj, vežime..

Tik staiga..- skambutis. Draugė. Kaimynė. Klausia ar turiu tam tikrų daikčiukų.. Mane it vanduo perlieja: -Jau? 
- Panašu, kad taip, - ji atsako...
- Ateik, turiu. 

Ir ji ateina. Graži kaip niekada. Su tobulu apskritu pilvuku.
Jau. Į pasaulį beldžiasi dar vienas žmogus.

Persimetam keliais sakiniais kas ir kaip.. Trumpam ji užsimerkia,- pamažu pradeda skaudėt.. Paraginu, kad nedelstų, padrąsinu ir palinkiu lengvo susitikimo...Primygtinai paprašau, kad parašytų bent SMS kai tik turės žinių. Paros laikas nesvarbu. Išgaunu nedrąsų pažadą..
Ji išeina. Pasitikt savo stebuklo.. Palikusi mane vėl su krūva nenusakomų jausmų. Vėl prie stalo šalia prisėda visai netolimi prisiminimai apie mano pačios mažylių atėjimą... Svaigstu, galvoju, plaukiu prisiminimais..

Staiga terasoj pabunda mažylis ir pažadina mane iš nuostabios minčių kelionės..

Šiuo metu, kai rašau, tuoj įvyks stebuklas. Laukiu žinių. Antras stebuklas per dvi dienas...
Kažkokia stebuklinga savaite, dievaži.


Smalsu kas gimė? Kad negaišt laiko tikrinant šį blogą, jau galite užsiprenumeruot naujienas, paspaudę prenumeratos mygtuką dešinėje BLOG'o pusėje. Pažadu, informuosiu :)

Būk pasveikintas, pasauli!

Šiandien didelė diena,- draugei gimė maža graži dukrytė...
Visą dieną mano minčių nepalieka tas šiltas jausmas, lydintis žmogučio atėjimą į pasaulį.. Tas žvilgsnis, kai mažylis pirmą kartą pasižiūri mamai į akis.. Kai mama pirmą kartą priglaudžia kūdikėlį prie savęs.. Kai nemiega visą naktį, nes stebuklo buvo laukta taip ilgai.. ir štai, jis čia, šalia..Toks šviežias, toks ir savas ir dar nepažįstamas vienu metu, toks mažiukas dideliame pasauly.. Toks švelnus, toks tyras, toks nuostabus, sausainiais kvepiantis stebuklas....
Kaip gera stebėti naują žmogutį kai jis miega.. Kaip virpteli jo lūpytės per miegą, kaip pajudina mažulytę rankytę.. Stebuklas nutinka kasskart jam atsimerkus, kasskart, sujudėjus, kasskart kai jis žinda, miega, žiūri ar net verkia.. Stebuklas nutiko ir jis dabar tęsis ilgai ilgai.. Būk pasveikinta, mažyle.
Būk pasveikinta, miela drauge, Tu šiandien pasauliui padovanojei žmogų. Ačiū Tau už tai.

----------------------------------------------------------------
Pamenu, kai laukiausi savo mažojo, o tai buvo dar visai neseniai, nežinojau kas gims- berniukas ar mergaitė... Visi draugai ir artimieji tvirtino kaip susitarę- gims berniukas. Tik aš viena vis turėjau kažkokią keistą nuojautą, jog tai gali būti mergaitė..
Tyliai, paslapčia, ruošdama naujagimio kraitelį, tiksiantį vienodai ir mergaitei, ir berniukui, nupirkau vieną, (tikrai tik vieną vienintelį) smėlinuką su rūžavais kanteliais ir besišypsančia rūžava sraige... Pačiai buvo juokinga, bet tai buvo mano maža paslaptis.. O kas, jei gims mergytė? O aš neturėsiu nieko gražaus, nėriniuoto, nieko mergaitiško jai aprengti... Tad nupirkau tą vieną drabužėlį ir, ruošiantis į ligoninę pasitikt mažylio, paslėpiau jį giliausioje lagamino kišenėje.. O kas jeigu? Nesvarbu, kad visi "žinojo" tiksliai- gims berniukas. :)
Vyrui prieš gimimo stebuklą griežtai pasakiau- kai pamatysi kas gimė, ir JEI gims visgi mergytė, skuodi iki lagamino, atsidarai tą ir tą kišenę ir.. ten giliai giliai, rasi mažą drabužėlį su rūžavais krašteliais ir besišypsančia sraige...

Sraigė taip ir užmigo toj slaptoj kišenėj, nesulaukusi šį kartą, kad ją kažkas skubės išimti... Turiu tą smėlinuką. Ir turiu du nuostabiausius berniukus. Man garbė būti jų mama.
Bet.. Sraigė tebėr.... :)

Labanakt visiems vaikams.

Kažko pradžia..

Visą gyvenimą kažkas prasideda ir kažkas baigiasi...
Kolkas dar nežinau kas pasibaigė, bet norėčiau pradėti rašyti savo blogą, kuriame galėčiau sudėti savo idėjas, mintis bei darbus... Girdėjau, kad dabar tą daryti labai madinga :)
Į nieką nepretenduoju, tiesiog.. vienoj vietoj visa informacija. :)

Laba diena. Būkite pasveikinti mano BLOG'e :)

Esu Indrė. Dviejų nuostabių berniukų mama. Šiuo metu atostogauju- auginu vaikus :). Mėgstu žmones. Nemėgstu debesuoto oro. Myliu gamtą. Bijau vorų. Domiuosi fotografija. Nenoriu rutinos. Todėl rašau blogą, fotografuoju, skaitau, stebiu augančius vaikus bei myliu gyvenimą.
Visa kita- sekančiuose pranešimuose :)

Papildau info:

P.S. pirmiausia, kam parodžiau šį BLOG'ą- yra mano geriausias draugas- mano vyras.. Supyko, kad apie vaikus parašiau, o apie jį ne. Tad.. Esu gražiai ir laimingai ištekėjusi :)