Apie vaikų svajonių internetinę svetainę buvau girdėjusi.. Ne kartą sklaidžiau internetinius lapus, versdama vaikų norus... Ir vieną norėtųsi išpildyti ir kitą... Niekaip nežinojau kuri svajonė svarbesnė, o kuri mažiau svarbi.. Todėl vis kažko laukiau.. Kol vieną dieną kompiuterio ekrane nusileido žinutė:
"Laura iš Druskininkų svajoja apie triušiuką:
"Aš labai noriu turėti kambarinį triušiuką. Vienas nugaišo... Narvelį turiu. Aš labai myliu gyvūnus."
Tačiau jos svajonę įgyvendinti pasiryžusi Sandra susidūrė su logistinėmis problemomis:
"Turiu šešis mažylius triušiukus ir norėčiau juos padovanoti vaikams, kurie nori auginti šitus mielus gyvūnėlius.
Tik problema,kad aš gyvenu Kaune, o ta mergytė Druskininkuose. Gal kartu rastume būdų, kaip perduoti kiškučius."
Pamaniau, kad tai yra ta svajonė, kurią labai norėčiau išpildyti.. Gal suveikė mano pačios vaikystės prisiminimai.. kuomet su šeima gyvenome vieno kambario bendrabučio tipo butuke: aš, mama, tėtis, brolis ir dar būtinai katė, žiurkėnas ir mažiausiai dvidešimt žuvyčių trilitriniame stiklainyje. Vietos buvo baisiai striuka, bet aš taip norėjau tų gyvūnų, kad tempdavausi namo viską: varles, sužeistus balandžius, auginau ir boružes, skruzdėles, jūrų kiaulytę, driežus, lauke prisigaudydavau pelių jauniklių, o apie gausybę kačių ir šunų nėr net ko kalbėti....
Lauros svajonė man pasirodė tokia graži visomis prasmėmis.. Ja pasinaudojau ir kaip geru pavyzdžiu savo dviems sūnams.
Papasakojau jiems istoriją, kad kažkur, Dzūkijos miškų vidury, gyvena mergaitė, kuri labai norėtų turėti mažą kiškutį, kad jos tėvai negali jai tokio nupirkti, bet Kaune, gyvena Sandra, kuri tokį gyvūnėlį mielai padovanotų Laurai... Kad padėti kitam yra labai labai geras jausmas.. Vaikai išsižioję klausė mano pasakojimo, uždavė kalną klausimų, į viską pabandžiau atsakyti, sukūrėme veiksmų planą ir visi draugiškai nusprendėme padėti Lauros svajonei išsipildyti.
Ryte anksti atsikėlėm, namie bruzdesys ir sujudimas. Vėl vaikų tie patys klausimai: kokios spalvos triušis? O ar jis nepabėgs? Ar triušis neprikakos mašinoj? Ar Laura jau sugalvojo jam vardą? ir t.t.t.t.... Galiausiai, susikrovę visus vaikus mašinon, paisėmę termosą kavos ir sausainėlių išriedam apsimiegosjusio Vilniaus gatvėmis Kauno link...
Vaikai sunerimę, klausinėja kiek gi tų kilometrų liko, ar jau toli nuvažiavom... Oras aišku siaubingai baisus, o aš taip norėjau nufotografuot visą šį mūsų nuotykį.. Lyt pradėjo, debesys pakibę tiesiai virš mašinos stiklo... Tačiau priartėjus prie Kauno, debesys praretėjo ir pagaliau per plyšelį net saulė žvilgterėjo...
Atvažiavom į susitikimo vietą. Vaikai išriedėjo iš šiltos mašinos į lauke esančius +4 laipsnius be kepurių ir striukių, kam tai rūpi (!!!!) , TAI KUR GI TRIUŠIUKAS? Ir čia atėjo Sandra su mažučiu juodu kamuoliuku rankose...
Atvažiavom į susitikimo vietą. Vaikai išriedėjo iš šiltos mašinos į lauke esančius +4 laipsnius be kepurių ir striukių, kam tai rūpi (!!!!) , TAI KUR GI TRIUŠIUKAS? Ir čia atėjo Sandra su mažučiu juodu kamuoliuku rankose...
Vaikai net trypė iš nuostabos, susijaudinimo ir kad pagaliau pamatė ko čia atvažiavo..
Paglostėm, pasidžiaugėm, susidėjom viską į dėžutę ir leidomės dzūkijos pusėn ieškoti Lauros, kad atvežtume jai jos svajonę...
Lauros šeimą globoja socialinė darbuotoja Saulė, su kuria susitikome mažame miestuke, nuo kurio ji mus palydėjo iki Lauros namų...
O tie namai- vienkiemis vidury niekur..
Tik privažiavus Laura jau mūsų laukė su narveliu rankose naujajam draugui.
Vėl mes su vaikais išriedam iš mašinos, pasisveikinam, vaikai tuoj lupa mašinos bagažinę ir traukia dėžę su rūžavu kaspinu.
O aš stebiu Laurą.. Nei šypsenos, nei jokio jausmo veide. Tiesiog seka akimis viską, kas vyksta... Nedrąsi mergaitė suaugusio žmogaus žvilgsniu.
Lauros tėvai.. Mačiau jų dideles pastangas pasirodyti kiek įmanoma geriau, turbūt dėl to, kad mus atlydėjo soc. darbuotoja. Situacija, žinoma labai aiški, aiškios ir šeimos nepritekliaus problemos, tikiuosi, pastangos jas pašalinti, bus pakankamai stiprios ir vieną dieną ims pildytis visos kitos Lauros svajonės..
Lauros tėvai.. Mačiau jų dideles pastangas pasirodyti kiek įmanoma geriau, turbūt dėl to, kad mus atlydėjo soc. darbuotoja. Situacija, žinoma labai aiški, aiškios ir šeimos nepritekliaus problemos, tikiuosi, pastangos jas pašalinti, bus pakankamai stiprios ir vieną dieną ims pildytis visos kitos Lauros svajonės..
Pamačius triušiuką, pirmą kart Lauros veide išvydau kažką panašaus į šypseną. Akivaizdu, kad geriausi draugai šiai mergaitei tikrai ne žmonės...Atsargi ji buvo su mumis, tirianti labiau viską, kas vyksta.. Ir tik suspaudusi rankose mažą gyvūnėlį, veidas tarsi atsirakindavo. Akimirkai.
Skubėjo Laura dėti atgal naująjį draugą į narvą, atsisveikinti su mumis, neštis namo augintinį ir tada, likus vienu du pradėti tikrąją pažintį...
Toks jausmas, kad mes buvome pageidaujami-nepageidaujami įsibrovėliai į jos pasaulį. Nedrąsi Laura, akivaizdžiai nepratusi prie žmonių ir aktyvaus bendravimo.. Gyvenanti savo sodyboj, vidury miškų, draugaujanti su gamta.. Manau, tai ir buvo pagrindinė priežąstis dėl ko ji taip norėjo triušio- jai reikia draugo. Abejoju ar dažnai Laurą aplanko kiti vaikai, todėl pagrindiniai jos draugai ir yra visi ūkio gyvūnai- šuo, keli katinai, karvutė... Matyt todėl ji saugiausiai ir jaučiasi apsupty savo aplinkos ir yra atsargi su atvykėliais... Tiesiog jaučiau, kaip Laurai palengvėjo, kai mes ėmėm pokuoti vaikus atgal į mašiną ir keliaut savais keliais, pagaliau ji galės ramiai pasidžiaugt naujuoju gyventoju ir draugu.
Išbildėjom iš vienkiemio, sugrąžinę ten gyvenantiems žmonėms įprastą ramybę..
Visokių minčių kilo po to apsilankymo. Aišku, gera, kad svajonę pavyko įgyvendinti, smagu savo vaikams parodyti ką reiškia padėti kitam.. Vaikai liko labai patenkinti ir visą kelią zyzė su vienu klausimu: kada vėl važiuos pas Laurą į svečius?
O man tiesiog spengė gyvenimo neteisybė prieš akis. Graži, tyli, miela mergaitė, pasmerkta labai labai abejotinai ateičiai. Esu girdėjusi ne vieną sėkmės istoriją apie tai, kaip nepasiturinčių šeimų vaikai "išeina į pasaulį" ir nuveikia daug didelių darbų.. Tačiau, o kiek tokių neišeina? Kiek lieka gyventi savo sodybose be elementarių sąlygų, tinkamų žmogui gyventi..Augina savo vieną karvę ir šimtą kačių, nesvajoja apie geresnį gyvenimą, apie keliones po platų pasaulį, apie milijonus nuostabių dalykų, kurie taip ir liks nežinomi... Kai pagrindinis dienos darbas- apeiti gyvulius ir už kelis pašalpos litus nusipirkti butelį.. Kuo kalti vaikai, gimę tokiose šeimose? Kuo mano vaikai ypatingesni ir kodėl jie turėjo teisę gimti šiltuose, kvepiančiuose namuose, kur iš krano bėga karštas vanduo, o lentynos lūžta nuo naujausių knygų ir žaislų? Kai kojytės apautos ne guminiais geltonais botais, o šiltais kailiniais batukais iš naujausios kolekcijos.. Kuo Laura kitokia? Kodėl mano vaikai eina į būrelius, lankys mokyklą ir tikiuosi, baigs mokslus.. Kokios galimybės Laurai pabaigti Vilniaus Universitetą? Ir ne tik jai.. Tokių vaikų gyvena tūkstančiai. Apie kuriuos mes nieko nežinom, o dažnai ir nenorim žinoti.
Mane kaip visada, po tokių išvykų apima labai filosofinės mintys. Norisi kažką keisti, kad taip nebūtų. Suaugę, taip, jie patys savo gyvenimo šeimininkai, gali nuspręsti kaip jiems būti. Bet vaikai, kodėl jie neturi pasirinkimo laisvės? Štai pamojo likimo pirštas gimti šeimoj, kurioj geriau niekam negimti ir turi gyvent. Ir pasiskųsti nelabai kam gali..
Iš visos širdies tikiuosi, kad Lauros šeimoje problemos trauksis, viliuosi, jog tai, apie ką mažoji girių fėja svajoja, ims pamažu pildytis, kad jos laukia graži ateitis, būtent tokia, kokios ji nori.. Tikriausiai, šiandien tas triušis bus vienintelis gyvas sutvėrimas, kuriam bus patikėtos kitos, didesnės Lauros svajonės..
O vaikų svajones nors vežimu vežk puslapyje www.vaikusvajones.lt
Pranešimai
