Laukinės foto: rugsėjo 2012

Man yra baisu. Beveik du metus mane lydi jausmas, tarsi mano gyvenime, tiksliau viename mano gyvenimo kampe yra įrengta mažytė kamera. Ne, ji nėra slapta, aš apie ją žinau ir netgi pati ją įsirengiau. Tai va ta kamera seka bet kokį mano žingsnį ir yra pasiruošusi detaliai ir netgi su iliustruota medžiaga nupasakoti ko aš bijau, pas kokį gydytoją lankiausi, ką myliu ar valgiau vakar pietums. Ir visus metus taip buvo... O dabar aš esu visiškoje kryžkelėje... Per tą laiką perskaičiau daugybę BLOG'ų, forumų ir girdėjau milijonus diskusijų apie tai kas yra fotografas, kas yra tinkamas/netinkamas/akiplėša/menininkas/siaubingas-dievemano-siaubingas nemenininkas fotografas, kas yra komercinė ir nekomercinė fotografija, kas yra blogi klientai, nepatikėsit, fotografai net savo "persona non grata" list'ą veda ir, jei Jūs esate pakiaulinęs riebiai vienam iš fotografų, didelė tikimybė, kad Jūsų nenorės fotografuoti didžioji dalis kitų...

Kadangi turiu, tikrai žinau, bent keletą ištikimų BLOG'o skaitytojų, jaučiu pareigą, kad visa tai turi tęstis. Tai ir baugina ir jaudina. Baugina atsakomybė. Jaudina turbūt tas keistas žmogiškas pradas, kai vos gimus tampi dėmesio centru ir mėgaujiesi šlovės akimirka: "Štai, aš gimiau, priimkite mane". Buvo laikas, kai aš nerašiau po kelis mėnesius ir daugiau.. Kartais neturiu ką parašyti, kartais, patikėkit, Jums geriau nė nežinot ką parašyti norėčiau, kartais, tiesiog pritrūkstu tam laiko..

Aš vis esu ta pati Indrė, kuri galvoja, kad auginti du sūnus yra garbė, (kuo jų daugiau tuo dangaus mana gausiau byra), ta pati, kuri ūdija savo vyrą, jį myli ir nekenčia viename, kuri svaigsta dėl fotografijos ir sunkiai pakelia primetamus komercijos rėmus..

Ateina kažkoks keistas mano gyvenimo momentas, kai abu vaikai pagaliau eina į darželius, kai namai tušti, kai vyras sėkmingai dirba savo darbus, o aš turiu apsispręsti kuriuo toliau keliu eiti- tęsti fotografijos veiklą bet stipriai kai ką koreguojant ar, visgi, eiti į darbą nuo "aštuonių iki penkių"..

Nesu aš menininkė iš prigimties... Sunku man dirbti namie, sėdint virtuvėje prie stalo ir čia tvarkant nuotraukas, čia verdant manų košę vaikui.. Nusibodo džinsai ir nusmukusiu klynu kelnės. Nusibodo lygiapadžiai batai. Visiškai išsimušiau iš normalaus dienos režimo, kai nuotraukas tvarkau iki trijų-keturių ryto, o po to keliuosi iš lovos kai saulė kybo zenite..Aš noriu važiuot į darbą ryte, nervintis kamščiuose ir gert ryte kavą su bendradarbiais, dalintis dienos naujienomis, būti gražia su kostiumėliu ir kruopščiai išlyginta bliuzele, su aukštakulniais batais ir tobulai nulakuotais raudonais nagais.. Po darbo sėst mašinon ir važiuoti namo, labai išsiilgus vaikų ir skirt jiems visą likusią vakaro dalį.. Bent dabar taip galvoju, tačiau esu svarstymuose kaip elgtis būtų geriausia... Aš turėjau laiko pabūti su savim, kai atėjau prie liepto ant ežero kranto. Kai atsisėdau ant jo ir nunarinau kojas į labai vėsų juodą vandenį. Kai ilgai galvojau taip sėdėdama. Kai vienmarškinė pasinėriau visa tam vandeny. Kai plūduriavau paviršiuj ir galvojau kur visgi geriau: čia viršuj, o gal ten, vandenų dugne. Ir vis dar tebegalvoju. Vis plūduriuoju kažkokiam keistam paviršiuj.. Gal dėl to realiam gyvenime turiu tamsaus vandens baimę, nežinau, bet kažkas tame tikrai yra.

Dar nežinau kas tiksliai vyksta ir kurlink kryps mano BLOG'as. Bet aš pažadu rašyti tada, kai galiu.

Tikrai žinau, kad noriu ir rašyti ir fotografuoti toliau. Kokiu dažnumu ar temomis, negaliu pasakyti ir esu labai laiminga, kad turiu laisvę to neįvardinti čia ir dabar. Va nubusiu nakty, jausiu norą pasidalinti jausmais, kurie apima matant vienišą snaigių šokį dar rudens lapais kelkrašty nusėtoj gatvėj. Ir rašysiu apie tai. Net apie tai, kaip šaltą lapkričio aštuonioliktąją viena didelė snaigė įsimyli kitą. Juodai. Ir beviltiškai. Iki pat savo ląstelių čiulpų smegenų (jei ten tokios yra). Kaip tos snaigės sukasi rudeniniam tingiame rūke, lėtai ir nedrąsiai krisdamos į savo baltą meilės guolį.. Kaip geltoni Antakalnio gatvės žibintų šešėliai trukdo snaigėms mylėtis tiesiog kabant ore. Nedrąsiai, bet iš begalinio jausmo.... Kaip atėjus šilumai snaiges išskiria ji- jos didenybė vasara.. Kaip viena snaigė sutinka mirt šilumoje, kad tik galėtų iki pat galo mylėt savo šaltąją lapkričio meilę..

Aš apie viską galiu ir noriu rašyti.

Gal atsiras tokių, kurie sakys, kad tai tik padrikas minčių kratinys. Ir tegu. Matyt tam tikru gyvenimo periodu daug savo minčių laikiau uždarytas dėžutėje nuo sausainių "Miško pasaka". Pamenat tokius? Dar po šiai dienai tokią turiu, nors ji baigia ištižt.