Mergytės.

Fotografavau tris nuostabias moterytes.. Dvi dar visai nedidukes ir jų mamą...

Va išsiskirstėme po sesijos ir vėl aš paskendau apmąstymuose.. Visgi, matyt taip jau gamtos surėdyta, kad moterų netobulam DNR slypi kažkoks "dukters norėjimo genas" :) Tai va, tas mano genas vakar ypač triukšmavo ir prašėsi dėmesio...

Nors turiu du nuostabius berniukus ir jų nė už ką į nieką nekeisčiau.. Bet.. Šioje, "vaikų" sekoje aš taško dėt dar nenoriu. Nenoriu rūstinti savo prigimties :) Kas žino, gal kažkada, tolimoj ateity, mano sraigė pagaliau nutūps ant mažo, rūžavo pilvuko... Aš vis tuo tikiu ir save guodžiu, kai tenka tokius grožius fotografuoti.. Pažiūrėkite patys ir pasakykit, ar įmanoma mane kaltinti, jog noriu ir aš turėt mergytę? :)

Ji sugrįžo. Jis- jau ateina..

Ar nieko nepasigedote? Aga. Kai visi kaip išmanydami demonstravo savo literatūrinius sugebėjimus kurti Kalėdinius sveikinimus beigi siuntinėjo emailais ir smsais keistus eilėraštukus, aš susigūžus sėdėjau kamputy ir tylėjau. Nes mane linksmina tautos išradingumas metai iš metų rašyt tuos pačius poezijos "lobius"...Žodžiu, leidau kas norėjo pasireikšt. Laukiau kantriai.. Ir kai didžioji sveikintojų banga atslūgo, norėčiau pasveikinti ir aš savo blogo skaitytojus, visus draugus, pažįstamus, artimuosius ir nelabai artimus...

Nesu aš gal labai tikinčioji.. Nežinau, kuris iš apaštalų yra labiau dieviškas: Mahometas, Kristus ar Buda... Kolkas į dangų akių nukreipus vakarais nesimeldžiu- tą darysiu kai pasensiu arba, susirgsiu nepagydoma liga..
Dabar gi, aš noriu Jus pasveikinti ir su Šv. Kalėdomis, ir su tuo, kad.. brangieji, Saulė grįžta! Ar jaučiate? Sulig visomis krikščioniškomis šventėmis, pamažu į mus pareina atgal šviesa. Dienos jau ilgėja...
Turbūt naivu tikėtis, jog pajusime netrukus ir pavasario pirmuosius plazdenimus kažkur širdyje, tačiau ir jis, ir jis jau pakeliui...
Aš noriu Jus visus pasveikinti su saulėgrįža.
Mano Dievas- gamta. Miškai. Vėjas. Lietus. Saulė. Šaltis ir kaitra. Aš meldžiuosi visagalei gamtai. Dieviškai žemei. Tai pats nuostabiausias stebuklas.
Sveikinu Jus visus su saulės grįžimu. Būkime laimingi gyvendami. Būkime dėkingi už nuostabų snaigių šokį nakties tyloje. Už griaustinį, kaitrią vasaros dieną. Už žolės daigelius. Už paukščių giesmes.. Mažo ežiuko pukšėjimą gėlėtoje pievos skaroje. Už ežerus. Už jūrą.. tegu ir ne tobulos smaragdinės spalvos.. Būkime dėkingi ir laimingi, nes turime saulę. Ir kantrią žemę, kuri mus visus globoja.. Už galimybę kreiptis į savo dievus ne tada, kai mirtis kvėpuoja mums į nugarą, o čia ir dabar. Būk pasveikintas gyvenime ir būkit pasveikinti jame.

Linkėjimai-
Indrė

Man patiko tėtis.

Visi vaikai tokie skirtingi.. Kiekvienas jų turi po nematomą užrašų knygelę. Joje pradedama rašyti mažojo žmogučio istorija... Pradžioj jas rašo mamos.. Vėliau- tęsiame patys..
Visos knygutės skirtingos: vienos plonos ir juodai baltos, kitos storos, spalvotos, nutrintais puslapių krašteliais... Niekas nežinome kokie įrašai papildys tą mūsų knygelę.. Tačiau visos mamos svajoja, kad jų mažylio knygelė bus ir stora ir su nuostabiausiais paveikslėliais...

Teko malonumas fotografuoti Matuką.
Nuostabiai graži ir šilta šeima. Nesuprantu ar čia aš kažkokią ypatingą trauką turiu tokioms šeimoms ar kas yra, bet tokie mieli žmonės mane studijoje lanko... Šį kartą labai įstrigo mamos grožis- juodos akys, ilgi juodi plaukai... Bet dar labiau už visa tai įstrigo tėtis ir jo globos jausmas.
Mama rūpinosi vaikiuku, kad viskas vyktų sklandžiai ir gautume gražų rezultatą, o tėtis 'tvarkė' visus techninius dalykus: kalbino mažylį, nurinkdavo nereikalingus daiktus, vėliau Matuką migdė,  po to pabudusį juokino... Iš šalies žiūrint, regis, galėtum pasemti to saugumo jausmo delnais.. Atrodo, tėtis apglėbęs rankomis laiko abu savo mylimus žmones. Tas saugumo jausmas toks svarbus ir mamai ir mažyliui.. Ir taip gera matyti, kad štai, graži šeima, kad tėtis toks globėjiškas ir rūpestingas.. Toks jausmas, jei lauke imtų lyti plytomis, tas tėtis iš kažkur ištrauktų didžiulį skėtį ir juo savo šeimą apsaugotų.. Esu tikra, jis tokį skėtį turi.

Ne visos šeimos išgyvena saugumo jausmą, ne visos moterys jaučiasi kaip už tvirtos sienos su savo mažyliais, ne visi vaikučiai turi stiprų tėtį, pasiruošusį visada padėti, apsaugoti, globoti... Tokiems vaikams paprasčiau žengti į pasaulį, nes juos visada lydi dvi serginčios akys...
Drąsių vaikų knygutės tikrai būna kupinos spalvų ir atradimų..

Išgelbėk draugą..

Skambina viena moteris.. Sako: "Labas, Indre, turiu va tokius draugus, artėja šventės, noriu padaryti kokią įdomią dovaną.. Pagalvojau apie fotosesiją, tada radau Tave, tada sumasčiau kad Tu ir fotosesija gali gautis kažkas įdomaus.."
Puiku. Labai miela, kai žmonės mano sesiją nori net kažkam padovanot...
Susiskambinam su ta ponia.. Analizuojam situaciją, kaip čia ką galim padaryt ir pan... Tada pradėjau klausinėt ką tie žmonės mėgsta, kokie jie.. Labai sunku fotografuoti, jei modelis to nenori, jei jis nusistatęs priešiškai ir pan... Aš esu energetiškai ypatingai jautri, tad bet kokią emociją labai jaučiu.. Todėl pradėjau klausinėt, ar tie žmonės, kam bus padovanota fotosesiją tikrai patys, ne dovanojantysis, norės paveiksluotis? Ar norės atsivežt kažką persirengt, kažkaip papozuot, klausyt jei paprašysiu akis pasukt į langą/sieną/užsimerkt... Susimąstė skambinančioji... :) Išsigandau ir aš. Sako, žinai, turbūt mes kątik išgelbėjom mano draugų porą, nes jau matau, kaip ta mano draugė raukysis nepatenkinta :)) Kas žino, gal ta draugė esate Jūs ir būtent Jus mes išvadavom nuo tokios nemalonios dovanos? :) Vien dėl to turėtumėte jaustis gerai. Juk niekas nežino kam ta dovana turėjo būti...
Ne visi mėgsta paveiksluotis. Anaiptol. Kai kam net skauda kai kažkas fotografuoja, pvz. man, todėl visai neturiu savo nuotraukų :) Todėl dovanojant tokią dovaną labai siūlau pagalvoti kam dovanojate, ar sutaps to žmogaus foto skonis su fotografo foto stiliumi? Tas yra svarbu...
Šiandien va atvažiavo mergina. Dovanos savo krikšto dukrytei sesiją.. Na, ji kadangi dar mažutė, tai neprieštaraus būti paveiksluojama, bet svarbu, kad tokios nuomonės būtų ir tėvai :)
Kol jai įteikinėjau savo sesijos kvietimą-dovaną, vos namie nesukėliau gaisro- mat tirpdžiau ant plytelės šokoladą pyragui ir pamiršau... Tik bac- įsijungia gaisro signalizacija, įbėgu į virtuvę, o ten dūmai dūmai :) Žodžiu, su manim neliūdna. Tad... jei nusprendėte kažkam padovanoti fotosesiją pas mane- turėkite omeny, kad nuotykiai gali slypėti ne kažkur anapus, o visai šalia :)

Linkėjimai ir būkite dėmesingi.. :)

Jiems manęs nereikėjo...

Vos tik atvažiavo jie pas mane, jaučiu: kažkas netaip.. Ar grindys pasidarė nelygios ar per daug tvanku ar kas yra, bet neberandu vietos... Tiesiog, nors sienom lipk. Nežinau kur dėtis...
Tobulo grožio mama.. Šalia dukrytė straksi. Vyras tarsi nemačiom stebi dvi savo moteris... Moteris. DVI. Nes pakeliui dar ir brolis..

Fotografavau aš juos ir tas keistas jausmas niekur nedingo.. Tarsi būčiau įžengusi į ne savo teritoriją, tarsi sutrukdžiusi kažkieno jaukų pasisėdėjimą vakare prie arbatos puodelio...
Ar žinote kas tai? Tai- šeimos ryšys. Gija. Tokios būna pas žmones arba ne. Ne visos šeimos turi giją. Bet būna porų, nesukūrusių šeimos su tvirčiausiu ryšiu tarpusavy...
Nors jie patys mane susirado, nors jie norėjo ateiti pas mane ir fotografuotis, bet jaučiausi tarsi sujaukčiau jų trijų ramybę... Mama su dukryte itin artimos. Tik žiūri viena į kitą, tik nusišypso... O tėtis viską stebi, netrukdo, mėgaujasi...
Ir aš dar kaip koks tyčinis elementas su kamera iš pakampių juos persekioju... Et.. Taip ir norėjosi imti, apsiauti savo snieginus batus ir palikti šiuos žmones vienus studijoj.. Jie turbūt nė nepastebėtų, kad dingau.. Nes tokie artimi, tokiam savam šeimos pasauly, tokiam nuostabiam laukime jie yra..
Labai linkiu kiekvienai šeimai turėti tokią giją. Tokį pasaulį, tokį ryšį, tokią kalbą be žodžių. Tai- Dievo dovana.

Aš gudri :)

Patinka man fotografuoti, žinokit. Labai labai patinka. Ir dar labai juokinga ir džiugu, kad kai parašiau, jog visus apsilankiusius studijoje pavaišinsiu kava ar arbata, bet va pyragą ar sausainių reikia atsinešti patiems, tai visi, kas ateina, tą mano prašymą sąžiningai vykdo :)

Niekada nebuvau saldumynų mėgėja, bet kai mano gyvenime atsirado du rausvažandžiai bambinai, tai taaip norisi kažko saldaus, kad ohoho...
Todėl man baisiai patinka, kad mano studijos svečiai visad su lauktuvėmis ateina... Va baigiam sesiją, pasidarau puodą kavos, atsidarau kompą, žiūriu ką prifotografavom ir ragauju, ragauju visokius kulinarinius šedevrus... Nes sesijos metu visiškai neturim kada nei arbatos gert nei paragaut saldėsių- gi dirbam visi iš peties.. Užtai svečiai ir palieka man vienai visas savo lauktuves. :)
Va fotografavau šiandien Gytę su tėveliais. Jos mama iškepė nerealiai skanų šokoladinį pyragą, kurį po sesijos vienu ypu visą ir suvalgiau.. Viena pati :). Žinau, žinau... nusidėjau. Ryt sėsiu iš naujo ant dietos. Užtat šiandien buvo labai skanu. Jau ir receptą turiu, bandysiu ir pati iškept...
Ryšium su tuo, kad desertą suvalgiau viena, bent sesijos rezultatu dalinuosi su Jumis... :)

Love is..

Ar pamenate, senais gerais laikais, kai mes dar buvome mieli vaikai, buvo ir tokia kramtomoji guma, pavadinimu "Love is..." Su tokiu berniuku ir mergaite.. Guma, aišku buvo labai skani ir nepriekaištingai traukydavo tarybines sidabrines blombas iš dantų, bet va ar pamenate, kad tų gumų įpokavime būdavo įdėtas toks popierėlis, su paveiksliuku ir įrašu, kas yra meilė...

Vakar taip gražiai snigo. Beveik Kalėdos byrėjo iš dangaus.
Naktį pabudau maitint mažiuko, vis žiūrėjau į gatvę, kelias baltutėlis, nuklotas snaigių kilimu.. Mašinos tepravažiavo vos kelios, lėtai lėtai, matyt slidu.. Bet taip gražu buvo žiūrėti.. Geltonas šešėlis nuo žibintų kaip kokia migla apšviečia viską, kelias baltas, o iš dangaus byra snaigės.. Nuostabu...
Tačiau netaip nuostabu buvo rytą važiuoti visiems į darbus.. Tik ir girdžiu per radiją, kad eismo įvykių skaičius padvigubėjo, ragina nevažiuoti ir likti namie, jei tai nebūtina ir pan... Staiga, susizgrimbu, gi man su mažiuku pas gydytoją- mėnesio apžiūra!!! Skaičiuosime jo svorio bei ūgio prieaugius, matuosimės ir girsimės kiek daug naujo išmokom per mėnesį... Dirst į laikrodį- vajėj, vėluojam.. Staigiai susirenku mažą, įkišu į kombinezoną, pati kažką užsimetu ir lekiu... Žiūriu, gatvėj bent keli kaimynai su šepečiais šluojasi sniegą nuo automobilių.. Viskas, manau.. Pavėluosim mirtinai, nepriims gydytoja, kol dar savo mašiną iš sniego išsikasiu.. Ir.. Žiuriu... :) Ogi mano gražutėlis BMW net žvilga- visas nušluotas tarpe visų kepurėtų ir snieguotų kaimynų automobilių... Nusišypsau. Tai- mano brangusis pasidarbavo ryte.. Pagalvojo, nukasė, šąlo.. dėl manęs.. Va tai ir yra meilė. Nerealiai smagu ir miela.
Ne deimantai ir ne kailiniai, o nukastas automobilis ryte yra meilė. Love is... :)

Orintos pasaka..

Tiksliau būtų pavadinti, kaip aš ją sugadinau su savo amžinu skubėjimu...

O viskas prasidėjo nuo siaubingai šalto vakar ryto, kai sutarėm Orintos sesijai.. Sustirom mirtinai kol susipokavom visus daiktus į mašiną. Šiaip netaip nuklampojom iki studijos ir .. Pagaliau šiluma ir jaukumas! Visos pasidarėm karštos Kalėdinės arbatos ir sprendėm kaip čia tą mažąją princesę aprengt, kaip paderint drabužėlius, detales... O tada jau leidomės į smagų žaidimą...
Pradžioj teko prisijaukint savo modeliuką, lyg nedrąsi, lyg baidosi objektyvo... Bet jau po to- ir pati idėjas siūlė kaip gražiau atsisėst ant kraičio skrynios ar kaip gražiau apsisuk baltu šaliu... Vardan gero kadro Orinta ir basa lakstė po studiją ir sutiko susilankstyti į mano senobinį lagaminą.. :) Aš baisiai džiaugiuosi šita mergaite ir labai labai smagu buvo sulaukti jų svečiuose.  Tarp kitko, Orinta visiškai nenorėjo važiuot namo, prašė mamos dar pasilikt studijoj, kas man, yra labai didelis komplimentas.. Na, jei tai ir ne pati prabangiausia ir moderniausia studija, tai bent jauki.. Juk vaikai- pats geriausias lakmuso popierėlis- kur jie jaučiasi gerai- yra gera ir aura. :)
Po sesijos su vyru skubiai susirinkom savo vaikus ir lėkėm pas mano močiutę į Šiaulius,- gi ten tikras lobynas mano studijai! Visokie padūlėję daiktai, rankdarbiai, servetėlės, siuvinėtos staltiesės ir visko daug daug daug.... Nors prognozavo prastą orą, iki pat Panevėžio kelias buvo puikus.. Bet... o po to.. patikėkite, ten tokia gūdi žiema, tokie pūsnynai.. Kol atvažiavom visai sutemo. Močiutės sandėliuke vos viena spingsulė- tamsu, nieko nesimato, tai ėmiau viską, kas tilpo :) O jau sušalau.. Iki pat kaulų smegenų :) Bet svarbiausia rezultatas- prikroviau pilną vyro autobusiuko bagažinę visokio gėrio,- ryt važiuoju studijon, žiūrėsiu, derinsiu, dėliosiu :)
Grįžom naktį, suguldėm vaikus, aš dar sėdau prie Orintos nuotraukų, tai nusivėlinau su miegu, mažasis ryte jau nuo 6.30 lovoj pradėjo daineles rytines dainuot, žodžiu tempas neblogas :) Galva kvadratinė.. Prie Orintos sesijos nuotraukų turėjau sukurpt kokią pasaką, gražiai ir stebuklingai aprašyti, o va galvoj vakuumas po vakar tokios įtemptos dienos, mažai miego... Et, bet mėgautis yra kuo. Pasidarykit Kalėdinės arbatos ir žiūrėkit akimirkas iš mūsų sesijos. Pasaka pati pas Jus ateis :)