Laukinės foto

Vajej, koks pilnas internetas išminčių..Kas autorius cituoja, kas savo prozą kuria. Kažkas linki, kažkas pasižada ar atsiprašo...
Prisimenu, prieš daug metų, sutikau Naujus Metus. Mieste. Mašinoje. Viena. Stebėjau ne tiek šventinius fejerverkus, kiek žmones- poromis ar būreliais, linksmus, pasipuošusius, besijuokančius, užvertusius galvas į dangų, kuriame sproginėja įvairiaspalvė ugnis. Ir buvo taip suknistai liūdna. Ir aš norėjau būti šventiškai pasidabinusi, graži, laiminga ir svarbiausia, kad mano ranka šildytųsi kitame, dideliame delne. O gal net pati šildyčiau sušąlusius mažus pirštukus.
Praėjo ne vieneri metai nuo to "nutikimo". Tačiau kasmet vis prisimenu tą tuomet išgyventą baisią vienatvę. Ir kai tai atminty atgimsta, visada apsidairau- "o kas šiemet mano vaizde kitaip?" Vyras reguliuoja muziką, vaikai abu renka grybus "Mario žaidime" (viršijo leistą žaist laiką, bet tiek to, šiandien juk šventė). Ūkas pučia šilumą per savo suplotą nosį ir sapnuoja dešimtą sapną (jis labai pavargo miegot, todėl iš nuovargio vėl užsnūdo)... Ant Kalėdinės eglutės supasi vaikų "pagaminti" žaisliukai. Po svetainės komoda matau pariedėjusį katės kamuoliuką. Uch, rašau čia, o reik eit kažką gaminti šventiniam stalui...
Kontrastas tarp to, kas buvo ir to, kas yra- didžiulis.
Kažkas sako, kad vienatvę reikia prisiaukinti, su ja susidraugauti ir negraužt savęs dėl to..
Gal tame irgi yra tiesos. Džiaugiuosi, kad mano istorija pakrypo kitaip. Bet manau, svarbiausia, kad kai apsidairai aplink save- vaizdas, kurį išvystame, mus džiugintų, suteiktų tokio ramaus tingulio jausmą- kuomet viskas taip gerai gerai..
To ir linkiu.

Su artėjančiais,
Indrė

Domas lanko sportinius šokius. Ir sekasi tam vaikiui puikiai. Labai puikiai. 2008m. antros pusės gimimo spirgas baigė šokt vaikų grupėj- perėjo į jaunučius... Juokaujam su vyru, kad jei tokie tempai, reiks Domui ūsus piešt ir neužilgo leist į suaugusių grupę. :)) Šoka valsą, kvikstepą, džiaivą ir čia čia čia. Mokosi tango, sambą, vienos valsą ir meilės šokį rumbą.. Ne vienas, o su partnere. Astronominio grožio mergaite. Kai jiedu išeina ant parketo, už nugarų girdim- "o, kokia graži porytė".. Nemeluoju ir neperdedu nė gramo.
Kai užrašiau vaiką į tą būrelį, pamaniau, patrepsės kiek laiko ir tuo viskas pasibaigs. Eis vaikis kaip visi berniukai į krepšinį ar kokį futbolą.. Tai va, ketvirti metai trepsi- konkursuose tūpia į prizines vietas, nemeluosiu,- dažniausiai pirmas. Ateity, matyt, dar laukia visa puokštė ir visokių vietų.. Pradžioj buvo žaidimas, kol neprasidėjo varžybos, stovyklos, krūvos repeticijų.. Šoka labai rimtam šokių klube, kur visa veikla labiau gyvenimo būdas nei paprastas "būrelis". Žinoma, apie pinigus nekalbėsiu, bet galiu pasakyt, kad tiek, kiek tokiems pipirams išleidžiam repeticijoms per mėnesį, kiti žmonės moka paskolos įmoką už kelių kambarių butą miegamam rajone. Ir puiku. Viską padarysiu, jei tik jis norės, kad galėtų lankyti. Nes dirba vaikai juodai. Nė trupučio negailėdami savęs.. Vis pasidomiu, ar nenusibodo, gal pailsėt? Tai vien nuo tokio mano klausimo - kimba su dviguba jėga.
Kol dirbs, stengsis - mokėsim. Pradės "falšyvint"- atsisveikinti netruksim irgi. Neslėpsiu, kartais tenka aukoti šeimos pramogas ar pasitenkinti kuklesnėmis atostogomis dėl vaiko "būrelio".. Bet. Verta. Iki kiekvieno cento. Ai, ką čia..Viską patys suprantat.
Ir Domas šiaip, ne pagal amžių brandus vaikas. Kartą, važiuojam namo po visos dienos darbų/mokyklų/treniruočių ir čia mano septynmetis padėkoja už repeticijas. Tarsteli: "mama, ačiū, kad man leidi šokt..." Sakau, jis tikrai keistas vaikas :) Ir pridūrė: "aš kažkada uždirbsiu ir viską Tau gražinsiu..."
Ir man kilo mintis.
Kadangi aš pati pradėjau dirbti būdama gal trylikos metų- vasaromis kasmet pardavinėjau ledus, pamaniau, gal ir ankstokai, bet galiu pagelbėti vaikui suprasti pinigų kilmę ir vertę, paskatinti verslumą, jei tik vaikas rodo norą tam. Iš kur atsiranda pinigai, jam jau senai įdomu. Vis dar sunkiai supranta, kad banke tikrai negalima pasisemti kiek nori pinigų, juos reik uždirbt. Kad pinigai kartais baigiasi ir reikia pataupyti. Bet ieškom ir į šiuos klausimus atsakymų.
Ateina Kalėdos, visi puošim savo namus. Ant laukujų durų būtinai kabinsim po vainiką- kodėl gi nepagaminus mums su Domu tokių ir nepabandžius parduot? Be jokios abejonės, viskas, iki paskutinio cento, atiteks repeticijoms. Vaikui bus maža verslumo pamokėlė suprasti pinigų atsiradimą, o taip pat, kai pats susimokės už treniruotę, stengsis ir pasiimt viską iš mokytojų.. :) Žodžiu, triguba nauda. Gal jis ir per mažas, bet jei nori, kodėl ne.
Kaip tarėm, taip padarėm- prisirinkom krūmų šakelių, sąmanų, lapų, turguj nusipirkom puslitrį spanguolių ir maišą visokių riešutų.. Kibom į darbus- derinom, dėliojom, dekoravom... Ir, rezultatas gavosi visai neprastas. Gal aš subjektyvi, nes abu darbavomės, bet man gražu. Vienas vainikas- beveik dvi papildomos repeticijos- matematika paprasta.
Nuo šiandien jie bus gražiojoj "Simple homes" parduotuvėje pakabinti. Užsukit. Jei ne pirkti, tai bent mintimis palaikyt tą mažo žmogaus didelį norą šokti. Ir, net jei neparduosim nė vieno- vėlgi, bus puiki pamoka- vadinasi, kažką padarėm netaip, kažkas pirkėjams nepatiko.. Kartais nutinka ir taip, kad nepavyksta ir tą pamoką anksčiau ar vėliau visiems tenka išmokt.
Domas norėjo ir pardavinėti pats- buvo sunku jam paaiškinti, kad vaikų darbas yra gerai mokytis, šokt ir būt laimingais, bet galiausiai sutiko, kad vainikus parduos Martina ir Aurelija. Jas abi pažįsta, duos nurodymus visus kaip reik parduoti jo kūrybą.
Ataskaitą būtinai pateiksim. Ir rezultatą parodysim, kas be ko :)
Laukite istorijos tęsinio.